Svatošske uolos prie Ohre upės krantų, Čekijoje

gegužės 6, 2016 autorius Mama

Be galo susižavėję uolomis prie Tisos ir Šveicarijos nacionaliniame parke stengėmės aplankyti visokiausias uolas ir kitur. Šį kartą keliavome link daug garsesnių, prie kurių įkvėpimo ieškojo ne vienas garsus žmogus gydęsis Karlovy Vary kurorte. Pasiekti uolas galima įvairiais būdais – pėsčiomis, dviračiu, upe, bet tik ne automobiliu.

Pasiskaičiavome, kad atstumas nuo Doubi miestelio iki uolų trumpesnis. Per patį miestą, pravažiavę sovietinių daugiabučių kiemais, naujų namų gatvelėmis išnirome prie sodų ir nedidelės stovėjimo aikštelės.

Toliau važiuoti draudžia ženklai, nors aptarnaujantis transportas keliu naudojasi. Visiškai mašinų išvengti nepavyko. Apginklavome mažylę dviračiu be pedalų, didžiukę paspirtuku ir išsiruošėme į kelią.
Retas atvejis, kai mums reikia kone pabėgėti, kad pavytumėm vaikus. Bet vaikiški ratai greitesni už suaugusius pėsčiuosius. Jau pradėjome svarstyti, kaip mes, o ne vaikai įveiksime kelią.. Gerai, kad greitai vaikus nugalėjo nuovargis bei nuobodulys, tai padėjo mums merginas prisivyti.

Takelis apsuptas medžių pavėsio, bet gražių vaizdų matyti nedaug. Upė Ohrė dažniausiai čiurlena tolėliau nuo tako. Tik trumpomis akimirkomis dėmesį patraukdavo besiganantys arkliai ar praplaukiantys baidarininkai.

Netrukus didžiukė pavargo nuo nelygaus grunto ir nusprendė eiti pėsčiomis, paspirtuką teko užsimesti mums ant pečių.. Mažylę prikalbinome važiuoti toliau, ji su dviračiu smarkiai greitesnė, o ir grunto nelygumai ne taip jaučiasi kaip su paspirtuku.

Neužilgo medžiai praretėjo ir mes išlindome prie pat Ohre upės ir restorano keliautojams. Čia pat ir tiltas link Svatošske uolų.
Nusipirkę ledų prisėdome ant rasto stebėti baidarininkų.

Iš rusiškai kalbančios kompanijos neakivaizdžiai sužinojome, kaip ir kur nuomotis baidares, ką veikti Karlovy Vary ir apie gyvenimą Maskvoje. Kai mergaitės pasistiprino nuėjome apžiūrėti garsiųjų uolų.

Reikia pripažinti smiltainio uolos mums labiau prie širdies, šios pasirodė paprastos ir ne tokios įspūdingos. Labiausiai patiko joms sukurta istorija apie vaizduojamą sustingusią vestuvių procesiją. Smagu buvo bandyti atsekti, kur kuris vestuvių dalyvis uoloje.
Kiek tolėliau už tiltelio sodyba viliojančiu pavadinimu “Vaikų rojus”. Prikalbinome mergaites pasivaikščioti dar ir ten. Apžiūrėjome ožkytes, antis ir žąsis, bet link tolumoje matomų batutų jau nebenuėjome. Vaikų ir žmonių čia beveik nebuvo, pati teritorija atrodė tamsi ir ne itin viliojanti.

Po visko laukė dar nemenkas iššūkis – kaip sugrįžti iki automobilio. Bet po truputėlį vis artėjome. O kai priėjome paskutinę įkalnę nuo upės į Doubi miestą, užsimetėme visus vaikų prietaisus ant pečių ir šiaip ne taip “nustūmėme” vaikus iki automobilio.