Loket miesto pavadinimas kilęs nuo žodžio alkūnė. Jis gražiai įsitaisęs Ohre upės vingyje. Į jo senamiestį – centrą galima patekti per du tiltus. Privažiavus senamiestį nuo autostrados pusės vietos pastatyti neradome, radome tik rodykles į “P“ centre.
Sekame centro rodyklėmis nelabai tikėdami ką nors atrasti, jos vedė kažkur tolyn į mišką. Jautėmės kaip pasiklydę, kol netikėtai išniro vėl tas pats miestas iš kitos pusės, tiltas į jį ir didžiulė nemokama aikštelė, kur palikome automobilį. Kol išlipome iš mašinos, privažiavo milžiniškų autobusų ir per tiltą į miestą traukėme su minia.
Tiltas nuo stataus šlaito iki stataus šlaito milžiniškame aukštyje, upė atrodo tokia nedidelė kažkur visai apačioje. Miesto šlaite ganosi Kamerūno ožkos, o jei jos kur nors slėptųsi galima pasigrožėti jų skulptūromis.
Tik įėjus į miestelį po kaire puse ant šlaito sena, bet masyvi Loket bažnyčia. Užsukome ja pasigrožėti ir iš vidaus. Netrukus už bažnyčios, tame pačiame šlaite – pilis. Mums patiko ne tik pati pilis, bet ir jos ekspozicija. Tik mažylė vėliau daugybę kartų bandė su mumis susitarti, kad daugiau čia nebevažiuotumėm.
Lokete mėgo lankytis Getė, kažkas paskaičiavo, kad čia jis lankėsi 13 kartų ir net šventė 74tąjį savo gimtadienį vienoje iš gražių apžvalgos aikštelių prie Loketo.
Pirmiausia patekome į pilies kambarį su įvairiausių mineralų ekspozicija, ir svarbiausiu eksponatu – meteoritu. Tai seniausias atrastas meteoritas, kurį išsaugoti nesunaikintą bandė ir Getė. Meteoritą dalinosi įvairūs muziejai ir universitetai. Didžiausią gabalą turi istorijos muziejus Vienoje, Loketui liko 14kg geležinės masės meteorito.
Mergaitės labai pasigedo princesių drabužių, bet pasitenkino jų atvaizdais, nupieštais ant skrynių ir lovelėmis. Vėliau dar radome caraičių portretų, patikinę, kad tai tas pats, kas ir princesės, tik slavų tautose.
Taip besidairydami netrukus atsidūrėme prie į įėjimo į požemius. Iš požemių sklido baugūs kankinamų žmonių riksmai ir dejonės. Mažylė visa įsibaiminusi tvirčiau įsikibo į ranką, o didžioji be galo apsidžiaugė, kad galų gale pamatys, kaip tuos žmones senovėje kankindavo.
Mažylė, pamačiusi porą scenų ir įsitikinusi, kad balsai netyla, nebeištvėrė ir pareikalavo kuo greičiau lėkti į tylą ir gryną orą. Palikę tėtį su sese taip ir padarėme – išėjome į karščiu ir gyvybe alsuojantį pilies kiemelį.
Šeimyna mus vos surado, nors girdėjome mus kviečiančius balsus, bet mūsų atsakymų nesigirdėjo. Dar kurį laiką pabuvę atskirai netrukus išvydome po suoliuku pro mažą langelį mojančią tėčio ranką. Paaiškinę, kaip iki mūsų išlipti, galų gale susitikome.
Gavau ir aš progą pasidairyti po požemius. Įvairūs kankinimo būdai aprašyti išsamiai ir sukurtos įtikinamos scenos. Kai kurios žmonių figūros net su judesiu. Tikrai įtikinamai pasistengta atkurti kalėjimo praeitį.
Iš požemių patraukėme tiesiai į iškilmių salę. Joje vyko ypatinga ceremonija, centre stovėjo du pagyvenę vyrai su kažkokiomis regalijomis. Vėliau girdėjome dalį kalbant čekiškai, dalį vokiškai.. Gal buvo pasirašyta kokia svarbi sutartis..
Iš vestuvių salės patekome į bokštą, žinoma, su tualetu ir gražiu vaizdu. Bokšto apačioje tykojo gerasis drakonas, toks kurio brolis blogietis galėjo net ir visą arklį praryti.
Iš bokšto labai gražiu dengtu takeliu palei pilies sienas grįžome prie vartų. Mažylė be galo džiaugėsi ištrūkusi ir žadėjo daugiau niekada čia nė kojos piršto nekelti.
Daugiau apie Loket:
http://www.czechtourism.com/c/loket-castle/
http://www.expats.cz/prague/article/czech-tourism/10-Reasons-to-Go-to-Loket/
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą