Osek vienuolynas turbūt dar mažiau lankomas nei Dux rūmai. Prie jo radome mažytę automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje vos išsitenka 5 automobiliai. Radę vietos pastatėme, perėjome gatvę, kuria švilpė automobiliai ir pro vartus įėjome į vienuolyno teritoriją.
Nusekėme I(informacijos) raidelėmis ir atsidūrėme nedideliame kambarėlyje su dviem jaunuoliais. Šį kartą puikiai pavyko susikalbėti angliškai. Pasirodo ekskursijos po vienuolyną vyksta kas valandą – lygiai antrą, trečią ir taip toliau. Pažvelgėme į laikrodžius, jie rodė 13 minučių po pirmos, hmmm, ką daryti.
Mergina ir vaikinas trumpai pasitarė čekiškai ir vaikinas sako, jei negalite laukti galime eiti dabar iš karto, bet negaištant nė minutės, nes turas po vienuolyną trunka 45 minutes. Mes nušvitome, žinoma, einam dabar iš karto. Susimokėjome už bilietus ir vaikinas mus nusivedė, įdomiai ir aiškiai pasakodamas angliškai. Dar būnant kambarėlyje siūlė medžiagos apie vienuolyną mūsų kalba, be jokių dvejonių jos atsisakėme, sakydami, kad vargu ar gali turėti..
Jau beeinant, klausydamasis mūsų merginų čiauškėjimo, gidas nesėkmingai bandė spėti, ar mes iš Rumunijos. Hmmm, gal persideginome saulėje, ar pamiršome praustis ir užtai atrodome tinkami karštoms pietų šalims? Kai pasakėme, kad iš Lietuvos, vaikinas nusišypsojęs patvirtino, kad lietuviškos medžiagos apie vienuolyną tikrai negalėjo turėti.
Mes tuo tarpu, jo garbei, galime patvirtinti, kad Čekijoje tokios įdomios angliškos ekskursijos nelankėme. Tiesą sakant, tai pirmasis kartas, kai su mumis iš viso kalbama angliškai.
Pirmiausiai nuėjome į bažnyčią, kol patogiai sėdėjome bažnyčios suoluose, mums išsamiai papasakojo apie vienuolyno istoriją, atkreipė dėmesį į ypatingus vargonus, kurie, deja nerestauruoti ir šiuo metu negroja. Užtai šoninėje bažnyčios navoje yra dar vieni daug mažesni, bet veikiantys. Gidas nuvedė mus į kriptą, dekoruotą taip, kad viskas primintų Jėzaus Kristaus mirtį. Vėliau pro nepaprastai gražias ypatingų lankytojų kėdes patekome į šventorių. Bažnyčia nebeveikia, todėl galėjome vaikščioti ir po šventorių.
Galiausiai pro senąjį bažnyčios įėjimą patekome į vienuolyno kiemą su arkada. Vaikinas išraiškingai ir įdomiai papasakojo net ir apie paveikslus arkadoje, nupieštus prieš beveik 400 metų. Aplankėme vienuolyno kiemelį, kuriame senovėje nesigirdėdavo jokio garso iš išorinio pasaulio ir buvo puiki vieta medituoti ar ilsėtis.
Paskutinis vienuolyno akcentas – pasitarimų kambarys. Jame dirbdavo vienuolyno valdytojai, priimdavo naujus narius, rinkdavo vienuolyno vyriausiąjį. O ypatingas šio kambario akcentas – besisukantis sakyklos stovas iš akmens. Tokios išmonės dar nebuvome regėję.
Dar kartą pasigrožėję bažnyčia lygiai po 45 minučių stovėjome prie kasos, kur jau keletas čekų laukė antrosios valandos ekskursijos. O Osek vienuolyno jaunasis gidas iki šiol neišdilo iš mūsų atminties. Jis ne tik aprodė nuostabų vienuolyną, bet ir praturtino mūsų bendrąsias žinias apie vienuolynus, to meto Čekijos istoriją. Jaunimas tikrai būna nuostabus.
Daugiau apie Osek vienuolyną:
http://www.kloster-projekte-osek.info/english/monaster.htm
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą