Į patį Terezin miestelį atvykome nesunkiai, bet jame teko pasivažinėti. Visas miestas senovinės tvirtovės viduje, rudosios rodyklės veda tai į Getto muziejų, tai į krematoriumą, tai į kokį baraką. Bet kad surastumėm mažąją tvirtovę (mala pevnost), teko išsitraukti žemėlapį.
Su žemėlapio pagalba atvykome į milžinišką stovėjimo aikštelę, kuri anksčiau buvo mokama, o dabar jau nebe. Palikę šusti automobilį saulės atokaitoje, patraukėme link tvirtovės.
Temperatūra sparčiai kilo ir jau buvo virš 30ties laipsnių, o pavėsio tvirtovėje beveik nėra. Prieš pat tvirtovę liepų alėja ir gražiai tvarkomi, rožėmis apauginti, laistomi žydų kapai. Kasa į tvirtovę įrengta tarpuvartėje, bent laukti eilėje vėsiau.
Kitoje vartų pusėje kambarėlis su trumpa ekspozicija apie tvirtovės istoriją. Tvirtovė buvo pastatyta Kaizerio dar 18a. ir skirta savo mamai Teresei (vok. Theresienstadt). Vėliau buvo kareivinių miestelis Austro-Vengrijos imperijoje. Ir galiausiai, antrojo pasaulinio karo metu, mažoji tvirtovė panaudota kaip kalėjimas ir koncentracijos lageris. Tuo tarpu Terezin miesto didžiojoje tvirtovėje buvo įkurtas žydų getas.
Pasukus pagal rodykles atsidūrėme prie vartų su žmogumi, tikrinusiu bilietus. Nuo čia prasideda apžvalgos turas, kuris tvarkingai veda iš vieno kiemelio į kitą ir pasiklysti netenka. Pirmiausia užsukome į raštinės ir kalinių priėmimo kambarius su bylų spintomis per visą sieną. Įėję per kitus vartus, ant kurių puikavosi užrašas “Arbeit macht frei“, patekome į vyrų lagerio teritoriją. Daug vienodų kambarių su triaukščiais gultais, talpinusiais net 45 žmones. Viduryje ilgas stalas su suolais, ties priešinga siena spintelių eilė. Toje pačioje patalpoje vienas tualetas ir viena kriauklė.
Daugelyje kambarių dabar gyvena kregždutės, susisukusios savo lizdus ir maitinančios jauniklius. Radome dar eilę tamsių vienučių. Tarp jų virtuvė ir dušas. Dušas galėjo tarnauti ir kaip dujų kamera – vietoje vandens tereikėdavo paleisti dujas..
Muziejus įrengtas iš karto po antrojo pasaulinio karo ir jame dar vis yra nemaža paroda su socialistiniais čekų veikėjais, kalėjusiais čia.
Išlindę pro eilinius vartus ir perėję tiltelį atsidūrėme prie ilgo tvirtovės tunelio. Užrašas virš tunelio skelbė kažką apie 500m, nežinia ar tiek ir nuėjome, bet ėjome tamsoje tikrai ilgai. Iš pradžių mergaitės labai džiaugėsi pasikeitimu, vėsa, vaidino pabaisas, kol galų gale mažylė taip įsibaimino, jog atsisakė eiti kartu. Gerai, kad netrukus mergaitės jau sugalvojo naują žaidimą. Priėjusios prie kiekvieno žibinto, pamosikuodavo kojomis, rankomis ir įveikdavo pabaisą. Tada vos ne bėgte iki kitos pabaisos “akies“. Kai tik užplūsdavo karštis iš lauko ir jau atrodydavo priėjome pabaigą, tunelis vis dar pasisukdavo ir vesdavo tolyn. Kai jau priėjome tikrąją pabaigą – apsidžiaugėme radę atrakintus vartus.
Toliau takelis vedė per pievas, pro restauratorius, upelyje besimaudančias ūdras ir sultingas sunokusias kriaušes, apspistas širšių. Tik tolumoje matoma kankinių skulptūra priminė, jog čia tikrai ne rojus žemėje, o kadaise būtent čia buvo kalnai žmonių pelenų.
Išlindę pro dar vienus tvirtovės vartus radome suolelių užkandai ir kino salę. Kino salėje galima pamatyti filmą, pasirinkta kalba, jei sėkmingai pavyksta sutarti su salę prižiūrinčiu senuku. Mergaitės prisėdo pažiūrėti vokiško filmo, kokia kalba bebūtų joms ne taip ir svarbu. Toje pačioje salėje eksponuojama istorija apie kalinių paleidimą 1945aisiais. Likimo ironija, kad dėl kalinius užpuolusios infekcijos būtent tuo metu jų žuvo daugiausiai per visą konc.lagerio laiką. Buvo uždarytas visas Terezin miestas ir šiaip ne taip infekcija sovietų buvo suvaldyta.
Išėję iš kino salės priėjome karo pabaigoje pastatytą flangą. Jį daugiausia naudojo sovietinė Čekijos valdžia, čia buvo laikomi iš Čekijos iškeliami arba įkalinami vokiečiai. Dviejuose barako kambariuose paveikslų parodos konc.lagerių tema. Viena jų paliko neišdildomą įspūdį – joje panaudoti vieno iš koncentracijos lagerių vadovo laiškai apie konc.lagerio darbą. Laiškai rašyti tuo metu, kai jis jau buvo nuteistas sušaudyti. Paveiksluose tekstas vokiškas, bet šalia paveikslų pateiktas ir angliškas vertimas. Šį kartą jau nežiūrėjome, kad mergaitės duodasi po salę ar žaidžia su ventiliatoriumi, tik skubėjome skaityti. Buvo be galo šiurpiai įdomu.
Išėję iš šio flango jau matėme pagrindinius vartus, atrodė jau viskas, bet čia pat netikėta nuoroda į muziejų. Muziejuje dar daugiau informacijos apie karo pradžią, Terezin paskirtį, TV su išgyvenusių žmonių atsiminimais. Susidarėme įspūdį, kad Terezin buvo labiau kaip tarpinė stotelė, iš kur žmonės buvo siunčiami toliau į kitus konc.lagerius.
Iš muziejaus grįžome prie pat pirmųjų vartų, kur įsigijome bilietus, bet dar ir čia radome nusukimą į moterų dalį. Ten panašios celės, dar viena paroda, skirta už 4km buvusiam Litomeriče konc.lageriui. Prižiūrėtojų istorijos ir biografijos, kalinių įrankiai ir daiktai dar vis sugebėjo patraukti mūsų dėmesį. Mergaitės jau pasiliko lauke, kiemelyje su laukinėmis gėlėmis. Sugebėjome prisikviesti tik į patį paskutinį kambarį, kuriame radome įspūdingą ašarų instaliaciją.
Viską apžiūrėjome per daugiau nei 5 valandas. Nors mūsų šeimos bilietas galiojo ir į krematoriumą, ir į barakus, ir į geto muziejų apie jų aplankymą negalėjo būti nė kalbos – diena jau ėjo į pabaigą.
Oficiali Terezin svetainė:
http://www.pamatnik-terezin.cz/en?lang=en
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą