Į Pravčicka brana, Šveicarijos nacionaliniame parke, Čekija

Iš pat ryto vaikus nuteikėme, jog keliausime pėsčiomis labai ilgai. Norėjosi pamatyti natūralią smiltainio arką, o iki jos vedė netrumpas takelis. Ilgokai svarstėme, ar imti mažylei nešynę ar ne. Bet iš vakaro įveikusi 4km ji dar davėsi kempinge, tad nusprendėme bandyti įveikti atstumą be nešynės.

Sėkmingai pasiekėme tą pačią stovėjimo aikštelę Mezni louka (“lietaus laukas“) kaimelyje. Eisime pėsčiomis, kiek pavyks, o atgal grįšime autobusu. Kaip tik pavyko Mezni louka informacijos centre rasti autobusų grafiką, kurį galėjome pasiimti su savimi.

Takelis pažymėtas balta raudona balta ženklais. Iš pradžių platus, lygus, lengvai kylantis į kalną, vėliau labiau akmenuotas, šaknytas ir vietomis kyla kiek stačiau. Mergaitės pailsėjusios, pavalgiusios nesunkiai įveikė pakilimą. Prieš tai dar pabėgiojusios ir paskabiusios pakelės gervuogių.

Po pakilimo takelis vedė beveik lygiai, kartais pavingiuodamas aukštyn žemyn. Vaikams žingsniuoti buvo smagu, tai šokinėjant nuo akmens ant akmens, tai nuo šaknies ant šaknies, tai einant takelio pakraštyje padėtu rastu. Netrukus pasirodė ir pirmosios įspūdingos uolos. Kuo tolyn, tuo jų daugėjo.

Mėgavomės ėjimu, kol mažylė nenusprendė pabėgėti iki tėčio su sese. Bebėgdama užkliuvo už akmens ir, kiek paskriejusi ore, dribtelėjo ant takelio bei dar persivertė porą kartų. Atrodė siaubingai. Be galo džiaugėmės, kad netrinktelėjo niekur su galva. Kai atsistojo, rankos, kojos, suknelė, net veidas buvo juodi nuo dulkių. Nusinešėme tokią juodukę ant akmens ir įvertinome padėtį. Atsipirko sėkmingai – tik vienu nubrozdintu keliu, kurį kruopščiai nuplovėme vandeniu iš gertuvės. Kelias dar buvo tolimas, o temperatūra nemenka – 28 laipsniai, vandenį taupėme. Dabar ilgoką kelią pėdinome nuleidę galvas ir atidžiai žvelgdami į viską, kas po kojomis. Mažylė nusiminusi žingsniavo už rankos.

Po kokio pusvalandžio, stodami tik nusifotografuoti prie gražesnių uolų, pasiekėme tako posūkį. Čia atsivėrė tolimas vaizdas. Galėjome apžvelgti būsimą tako puslankį palei uolas. Abi mergaitės net krūptelėjo, kai pasakėme, kad netrukus turėsime prieiti tolumoje esančias uolas. Mergaitės nepratusios, kad galima matyti taip toli būsimą taką. Ir kad tokį, baisų akiai, atstumą galima ne taip ir sunkiai įveikti kojomis. Mažylė po truputį primiršo savo negandas ir žingsniavo jau smagiau.

Neužilgo priėjome apžvalgos aikštelę. Ji nuleista kiek žemiau takelio, leidžia apžvelgti visą kalno vingį ir tolius. Keliavome toliau, uolos dar vis buvo įspūdingos. Žmonių daugėjo, nuolat tekdavo prasilenkti su įvairiausiais keliautojais bei jų keturkojais. Pradėjo jaustis mažylės nuovargis. Bet kol svarstėme ar jau laikas stoti ar ne, priėjome posūkį į Pravčicka brana.

Jau buvau belinkstanti pamaitinti mažylę, kad nepritrūktų jėgų. Bet ji pati ėmėsi iniciatyvos ir pasakė, kad valgys užkopusi. Mes net akis išvertėme iš nuostabos, kas čia pasikeitė. O pasirodo ji prisiminė, kad mes svarstėme pirkti ledų ant kalno ir be galo jų geidė. Zigzagais užkopėme paskutinius 600m. ir atsidūrėme prie bilietų kasos. Kad galėtumėm pasigrožėti vaizdais, reikia susimokėti. Paklusome ir buvome suskaičiuoti – skaitiklis auga kiekvieną kartą pasukus vartelius.

Puolėme ieškoti ledų. Jų radome tik kioskelyje, kuriame beveik visi ledai buvo išbraukyti, o aplinkui zujo spiečiai širšių. Vienoje vietoje netgi buvo padėtos alaus stiklinės uždengtos, į kurias jau buvo prisirinkę turbūt per šimtą širšių. Net nežinau, kaip mums pavyko atkalbėti vaikus nuo ledų.. Bet netrukus sėdėjome ant puikaus, tėčio išrinkto, suolelio pavėsyje, su puikiu vaizdu ir kirtome savo atsineštus raudonuosius serbentus. Jie širšėms neatrodė tokie įdomūs. Bet su kiekvienais praeinančiais žmonėmis mums vis tekdavo vaikyti atskridusias širšes. Tik nusivaikydavome, ir vis ateidavo nauji žmonės su savuoju širšių šleifu. Tiek širšių mūsų gyvenime dar nebuvo tekę matyti..

Pavalgę dar visokių, širšėms neįdomių, dalykų, grįžome apžiūrėti nuotraukų galerijos. Kol dairėmės po ją sutikome lietuvių šeimą. Kaži ar būtumėm tai išsiaiškinę, jei ne mūsų mergaitės. Atbėgo abi šaukdamos, matėme lietuvius, jie kalbėjo lietuviškai, tikrai! Pasilabinome, pasipasakojome, kokiais takeliais atėjome (iš priešingų pusių). Ir dar tris kart bevaikščiodami po apžvalgos aikšteles vis susitikdavome. Mergaitės net grįžusios po kelionės nepamiršo pasidžiaugti, kaip smagu buvo sutikti lietuvių.

Apžiūrėję nuotraukas galerijoje, patraukėme į apžvalgos aikšteles. Jose atsivėrė nuostabūs vaizdai – uolų pirštai, sienos, tarpekliai, bedugnės. Pačios apžvalgos aikštelės nelengvai prieinamos – su laipteliais, tilteliais, viena net trumpomis kopėčiomis. Žmonėms teko ilgokai palaukti, kol mes mergaites įkalbinome kopėčiomis nusikabaroti žemyn, kažkodėl tai pasirodė besąs ypatingai baisus dalykas. Tik atsidūrusi saugesnėje vietoje didžioji atsikvėpė, pagaliau normalesnis kelias..

Viską apžiūrėję pasukome statoku keliu žemyn į autobuso stotelę. Aukštyn kopė kvapą vos beatgaunantys, uždususę, pavargę žmonės, o mes linksmai leidomės žemyn. Pailsėjęs nuvargusio neužjaučia.. 😉 Ramiai žingsniavome žemyn, kol nugirdome pralenkiančius žmones minint autobusą už pusvalandžio. Tada suskatome aiškintis, gal ir mes suspėsime į autobusą.  Mažylė jau buvo gerokai nuvargusi, tako lentelės sakė, kad stotelė turėtų būti nebetoli – ryžomės paskubėti.

Užsodinome mažylę tėčiui ant pečių ir sparčiu žingsniu pasileidome žemyn. Galų gale ir didžioji gavo pajusti, ką reiškia nuovargis, kai teko vos ne bėgte bėgti. Stotelė jau visai čia pat. Atėjome viena minutė po laiko, kai autobusas turėjo atvažiuoti. Bet stotelėje dar vis būriavosi daugybė žmonių ir širšių – vadinasi suspėjome! Autobusas vėlavo kokias 5minutes. Netrukus patogiai sėdėjome pilnutėliame autobuse ir važiavome lygiai vieną stotelę iki savo automobilio.

Informacija oficialioje svetainėje:
http://www.ceskosaske-svycarsko.cz/culture/261-prebischtor.html