Po nuotykių parko, nuotykiai mūsų laukė ir kempinge.
Kempingas prie pat ežero ir savaitgalis – šios dvi aplinkybės suteikė progą patirti įvairiausių jausmų. Palapinę buvome pasistatę, kad ji mūsų lauktų nuvargusių po Phantasialand atrakcionų parko. Atvykstame, ir iš pradžių mūsų palapinės net nelabai matyti. Ji atsidūrusi kažkokios vokiečių kompanijos palapinių viduryje. Bet ne pagarbiame rato vidury, o šonais sulipusi su 3-4 palapinėmis. Vyras priėjo pasižiūrėti arčiau, pusė palapinės virvių nutraukyta, net ir prie mūsų akių bėgiojo vaikas kliuvinėdamas už palapinės virvių. O kad maža nepasirodytų, virvės prie durų perkryžiuotos ir subestos taip, kad į vidų net neužeisi. Čia jau mūsų tėčio kantrybė trūko. Kaip tyčia priėjo moteriškė iš kompanijos paklausti ar viskas tvarkoje, pasipiktinęs tėtis angliškai išrėžė, kad su mūsų palapine pasielgta baisiai. Nežinia ar moteriškė ką nors suprato, bet bent jau suprato, kad mes nekalbame vokiškai ir toliau galėjome klausytis įvairių pagėrusios kompanijos vokiškų komentarų jų tarpusavio kalbose.
Bet nuo to mūsų padėtis lengvesnė nepasidarė. Miegoti, kai nuolat kliūnama už mūsų palapinės virvių, viduryje kompanijos neatrodė gera mintis. Pradėjome tartis, ką daryti. Čia prisiminėme, kad mūsų palapinė “self-standing“, apsvarstėme ir nusprendėme pasinaudoję šia savybe palapinę persinešti į kitą vietą. Tiesa, čia buvo tikras ramybės kampas ir nežinia ar dar galima statytis palapines, nes kempingo žmogus buvo mums nusakęs palapinių miestelio ribas, kurių tiksliai neįsiminėme ir nesupratome. Bet šiuo momentu buvome ištroškę ramybės ir net pasirengę nusižengti kempingo taisyklėms. Įdomiai turėjome atrodyti nešdami pastatytą palapinę su visa manta į kitą kempingo galą.. Bet tiek vakare, tiek rytą negalėjome atsidžiaugti savo sprendimu. Vokiečių kompanija vakarojo iki paryčių, vienas iš jų mažylių ilgokai naktį klykė, o kiti vaikai dūko jau ankstyvą rytą. Kaži ar būtumėm sugebėję tokiomis sąlygomis išmiegoti..
Tuo tarpu mūsų “ramybės“ kampe buvo įsikūrusi prancūzų dviratininkė, kurią vis taikiausi pakalbinti, bet tinkamo momento taip ir nesuradau.. Beliko tik ryte jai išvažiuojant pamojuoti, palinkėti sėkmės ir atsisveikinti. Iš įrangos atrodė, kad ji jau važiuoja be galo ilgai ir dar važiuos toli. O iš kur į kur galėjome tik pafantazuoti.
Vakare mergaites sužavėjo ne tik maudynės šaltame ežero vandenyje, bet ir moteriškė išplaukusi su undinės uodega. Iš pradžių stebėjome, kaip nelengva apsirengti kostiumą, bet vėliau buvome sužavėti, kaip lengvai “undinėlė“ nuplaukė į ežero vidurį ir beveik pasiekė kitą krantą. Undinėlių būna ne tik pasakose? Pasirodo ne, tokio plaukimo būdo – plaukimo su pelekais – moko ir Lietuvoje.
Pokštą kempinge iškrėtė ir mergaitės. Vakare išsivalėme dantis, nusiprausėme ir išsiunčiau mergaites į palapinę, prisakiusi eiti tiesiai ir ten pasilikti. Ateinu netrukus, o palapinėje tuščia.. Ką dabar daryti? Į vieną šoną paėjau, į kitą, mergaičių niekur nematyti. Jau darėsi visai nebejuokinga. Netrukus, kokia laimė, atradome suplukusią, išsigandusią vyresnėlę su patenkinta mažyle tualete. Pasirodo mažylė užsimanė dar kartą į tualetą ir nors vyresnėlė prašė palaukti mamos, mažylė pradėjo klykti, kad labai nori. Vyresnėlė, išsigandusi klykimo, nuvedė mažylę į tualetą ir net sugebėjo užsodinti ant klozeto. Bet mergaitės ėjo kitu keliu ir su manimi, grįžtančia, prasilenkė. Kuriam laikui pasimokėme.. Į palapinę išleisdavome tik vieną vyresnėlę, mažylė turėdavo likti su mumis.
Po tokių patyrimų, be galo džiaugėmės ryte susipakavę ir palikę šį kempingą.
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą