Šokolado muziejuje, Kelne (Köln)

Po sėkmingos kelionės dviračiais labai norėjome atiduoti duoklę vaikams. Pakeliui namo mergaitės galėjo pasirinkti kelis muziejus, kuriuos aplankysime. Pats pirmasis sąraše – šokolado muziejus. Galinčių atsispirti šokolado traukai mūsų šeimoje nėra, vaikams buvo smalsu sužinoti, iš kurgi jis atsiranda.

Šokolado muziejų yra ir arčiau, tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, bet iki šiol nesame juose buvę. Mūsų Vokietijos gidas-knyga teigia, kad vokiškasis muziejus – pirmasis šokolado muziejus pasaulyje. Be to, jis ne tik seniausias, bet ir didžiausias. Mums nelengva buvo patikėti, kad šokolado muziejų istorija pradėta rašyti visai neseniai vos 1993-iaisiais. Tuo tarpu muziejai jau gyvavo ne vieną dešimtmetį ir net šimtmetį.

Muziejus įsikūręs Kelno centre, buvome nusiteikę vargams palikti automobilį. Bet labai nustebome po Severinos tiltu suradę didžiulę stovėjimo aikštelę ir vietos joje.
Muziejus įsikūręs Reino uosto pusiasalyje, pačiame jo smaigalyje, apsuptas upės vandens. Prie pat muziejaus tiltelis ir sukti galvos kaip patekti tikrai nereikia. Žmonių muziejuje – galybė. Prie bilietų eilutė, visa laimė, padorumo ribose.
Ir kantriai pastovėję, kiek tai įmanoma su vaikais, papuolėme į vidų.
Muziejus labai nevienalytis – čia ir ekspozicija, ir mini botanikos sodas, ir fabrikas, ir parduotuvė – viskas kartu. Aš tai turėjau išankstinį įsivaizdavimą, kad viskas turėtų būti kaip sename sovietiniame animaciniame filmuke apie drakoniuką šokolado fabrike. 🙂

Ekspozicija prasidėjo nuo stendų apie kakavos medžius, jų žydėjimą, vaisius. Niekad nebuvome atkreipę dėmesio, kokioje keistoje vietoje tie žiedai ir vaisiai atsiranda. Vaikai galėjo prasukti visą kakavmedžio gyvavimo ciklą. Užsitvirtinome žinias, kad kakavmedis nuo kavamedžio smarkiai skiriasi. Vaikams ne viskas buvo suprantama. Po truputėlį vyresnėlė bandė išsiaiškinti, kodėl tie su kakava dirbę žmonės buvo taip skriaudžiami, ir kodėl iš tikrųjų tai be galo sunkus darbas. Liūdna, kai ilgus metus su kakava dirbę žmonės niekada taip ir neparagaudavo šokolado skonio, viskas išplaukdavo už jūrų marių.

Muziejuje galima pauostyti įvairių šokolado ingredientų, sužinoti, kaip kakava veikia žmogaus organizmą.
Įdomiausia vaikams buvo salėje su tikrais šokolado gamybos įrenginiais. Į juose burbuliuojančią masę vaikai galėjo spoksoti ilgai. Galima stebėti kaip pripilamos formelės, šokoladas sustingsta ir gyvai moteriškė jį supakuoja.
Toje pačioje salėje ir 3m aukščio šokolado fontanas. Iš pradžių mes nelabai ir supratome, jog tai tas tikrasis fontanas, nes įsivaizdavome, kaip srovė šauna į 3m aukštį. 🙂 Bet vėliau kantriai ištaikę momentą iš šokoladinės spalvos darbuotojos gavome paskanauti šokolade padažytą vaflį. Tiesa, jei ne vaikų užsispyrimas, mes jau seniai būtumėm nuėję tuščiomis rankomis, nes siūlyti smarkiai niekas neketino.

Antrame aukšte esanti ekspozicija vaikams jau nebepasirodė tokia įdomi. Čia labiau mes šypsojome į ūsą išvydę senovinius šokolado pardavimo automatus, pakuotes ir reklamas. Bet yra ir įdomi ekspozicija apie senovinę kakavos gavybą.
Netrukus supratome padarę klaidą, kad neužsukome į šiltnamį. Patogiausia tą buvo padaryti iš karto, nors mes norėjome atidėti pabaigai. Grįžome per visą muziejų. Nedideliame kambarėlyje įrengta tinkama drėgmė ir šiluma, kad galėtų augti gyvi kakavmedžiai ir kavamedžiai. Tik čia Europoje jiems nelabai lengva išsilaikyti ir, tuo metu, kai mes buvome, lapai atrodė gerokai parudavę.

O iš parodos neišeisi neužsukęs į šokolado parduotuvėlę. Neįtikėtina, kiek įvairiausių saldumynų galima pagaminti. Vyresnėlė ėmėsi sunkaus darbo išrinkti sau ir sesei saldumynų už tą nedidelę, jos turimą, asmeninių pinigų sumą. Čia bevaikščiodami ir beskaičiuodami turbūt praleidome antra tiek laiko, kiek muziejuje.
Viso muziejuje ir parduotuvėlėje praleidome 3 valandas.

Oficiali šokolado muziejaus svetainė:
http://www.chocolatemuseum-cologne.com/