Iš Wintrich į Schweich. (46km)
Puikaus oro, smagaus važiavimo, paskutinė diena.
Pabudome skaisčiai šviečiant saulei. Apie tai, kad vakar lijo, priminė tik mūsų vaikų besimėtantys botai ir purvinesnė nei įprastai įranga.
Žemyn žvyrkeliu nudardėti į dviračių taką buvo visai nesunku, tik stabdė pakelėje tamsiai raudonai prisirpusios vyšnios. Nesunkiai dviračių takeliu pasiekėme pirmąjį didesnį miestelį Neumagen. Čia pasijutome lyg atsidūrę vidury dviratininkų autostrados – puikus oras ir penktadienis sutraukė tiek žmonių, kiek jau senai bebuvome matę.
Prie Neumagen reikėjo įtempti ir akis bei ausis, kad nepražiopsotumėm kelio rodyklių. Dviračių takas vingiavo tolyn nuo Mozelio palei mažulytį upelį, ir ilgokai nesugrįžo prie upės. Važiavome gyvenamaisiais kvartalais, palei dirbamus laukus ir įvairiausius sodus. Čia susidūrėme su nedidele problema, kad nėra kaip pasislėpti nuo smalsių akių prireikus į tualetą. Ir taip taikėm momentą ir anaip, bet vis tiek nuo traktorininko dorai pasislėpti nepavyko. Traktoriai čia turi teisę važinėti dviračių takeliu.
Kai pagaliau dviračių takelis grįžo prie upės prasidėjo tikrai nuostabi atkarpa. Saulė šviečia, takelis veda šiek tiek labiau šlaite ir atsiveriantys vaizdai atrodė nuostabūs.
Galų gale atrodė, kad ir jėgų važiuoti daugiau. Kai pasiekėme numatytą kempingą Riol miestelyje, nė nesudvejojome ir tęsėme kelionę toliau – tiek laiko, tiek noro dar buvo likę.
Tiesa, vyresnėlė taip atsipalaidavo, kad surado būdą nuvirsti nuo prikabinamo dviračio. Po pirmo karto įspėjome, gavome patikinimą, kad daugiau taip nenutiks. Bet dienos pabaigoj vis tiek neištvėrė ir vėl pakartojo savo “triuką”. Kažkokiu būdu, besidairydama į šalis ir dainuodama, užkiša kojas už pedalų, krūtinę pakabina ant vairo ir “nukrenta” nuo sėdynės. Tada visi man iš paskos pradeda šaukti, kad ji velkasi žeme.. Brrr..
Antrąjį kartą išvydę liudininkai net sustojo padėti, o jų akyse sunku įvardinti kas spindėjo, ar rūpestis, ar siaubas, ar baimė. Čia jau aš neatlaikiau.. Antrą kartą per dieną rizikuoti savo sveikata, kai ką tik buvome susitarę, kad taip nebesielgs.. Įsiutusi pasakiau, kad daugiau nebevažiuosime, jei tokiais dalykais užsiiminės, ir kad čia visai ne juokai. Vyresnėlė šį kartą jau nesmarkiai susitrenkusi užpakalį ir kiek apsibrozdinusi blauzdas, ašarodama užtikrino, kad tikrai mus išgirdo ir nori važiuoti toliau.
Šiek tiek užtruko, kol atsigavome nuo šoko. Bet važiavimo dviračiu terapija veikia, ir kempingą už kelių kilometrų pasiekėme jau visi susitaikę.
Susimokėjome už kempingą ir gavome nurodymą važiuoti pro dviratininko vartelius. Dviratininko, tai dviratininko, bet netrukus paaiškėjo, kad tėtis su priekaba pro juos nepratelpa.. Reiktų eiti prašyti, kad pakeltų automobilių šlagbaumą, bet pastebėjome, kad netrukus tvora baigiasi. Nutarėme apvažiuoti. Šis sprendimas pasirodė lemtingas. Nežinia ko ten buvo paberta ar vinių ar dar kokio galo, bet tėčio padanga neatlaikė.
Pasistatėme palapinę ir susėdome spręsti, ką darysime. Mums likusi tik viena ar labiau pusė dienos iki numatyto tikslo Konz. Padangos kamerą turime ir galime pasikeisti, bet padangos protektorius jau visai nudilęs ir vėl pradurti be galo lengva. Galiausiai sudėlioję visus už ir prieš nusprendėme, kad gyvenimas ir kelionė atgal į Lietuvą bus ne tokie įtempti, jei čia ir pabaigsime savo kelionę. Mintyse sau pasižadėjau daugiau niekada negąsdinti vaikų, kad daugiau kažkur nebevažiuosime, nes žodžiai pildosi.. 😉
Kaip ir pernai Nyderlanduose kelionę baigėme visiškai tokiu pačiu būdu, pradūrę padangą prie pat kempingo. Tik pernai įveikėme visą numatytą atstumą, o šiemet kelių valandų pritrūko.
Po tokio sprendimo laukė sunkus vakaras. Mažylę užsikėlėme ant pečių ir kiek tik leidžia lėkti vyresnėlės kojos nuskubėjome į traukinių stotį. Stotis jau matėsi tolumoje, kai supratome, jog į traukinį nespėsime. Nusiminę sulėtinome tempą, nes kitas traukinys po beveik valandos.
Atėjome į stotį, įsigijome bilietą ir nuėjome į reikalingą peroną. Kitoje bėgių pusėje esantys žmonės pradėjo mums mojuoti, kad grįžtumėm. Pasirodo stotis remontuojama, visi traukiniai išvyksta iš to paties perono ir.. jau bent du traukiniai vėluoja.. Netikėtai spėsime į numatytą traukinį!
Sulaukėme atvažiuojančio traukinio ir įšokome į jį. Tik tada supratau, kad geriau mums būtų buvę palaukti vėlesniojo, nes jis stoja kiekvienoje stotelėje, ir, svarbiausia, mums reikalingoje Koblenz-Guls. Tuo tarpu dabar teks važiuoti iki Koblenz’o ir tada grįžti kitu traukiniu vieną stotelę atgal. Visaip rezgiau planą, kad gal kurioje nors stotelėje, kur stoja abu traukiniai perliptumėm ir persėstumėm. Bet kiek ir baisoka, nes nežinia, kur tas traukinys ir kiek laiko atsilieka.
Ir štai likus paskutinei stotelei, kur galima persėsti, ateina Deutsche Bahn darbuotojas ir sako, kad.. traukinys toliau nebevažiuos! Visi turime išlipti ir persėsti į sekantį traukinį, kaip tik tą, kuris mums reikalingas! Bet.. juk.. Vokietijoje taip nebūna! Daugybė nusiminusių žmonių ir mes vieninteliai, kuriems.. pasisekė! Bet tuo pačiu buvo liūdna stebėti kitus keleivius, kuriems teko skambintis, klausti apie traukinius į tolimas šalis, atšaukti rezervacijas ir pan.
Atėjo ta lemtingoji persėdimo stotelė – darbuotojas išlaipino visus keleivius, nuvedė į reikalingą peroną ir paliko kiek pasimetusius laukti kito traukinio. Turiu pripažinti, po šių atostogų Vokietijoje, pasitikėjimas Vokietijos geležinkeliais liko gerokai susvyravęs..
Po keliolikos minučių atpuškavo mūsų išsvajotasis traukinys. Dar pora stotelių ir mes laimingi jau stovime prie savo automobilio.
Skubiai sušokome į vidų ir lėkėme į kempingą, kad dar spėtume iki užsidarant registratūrai. Spėjome, bet prie vartų šeimynai teko ilgokai palaukti, kol man pavyko vokiškai išaiškinti, kas mes tokie, kodėl nors gyvename kempinge, bet į jį su automobiliu įvažiuoti negalime ir už ką papildomai norime susimokėti.
Ir galų gale 11tą valandą vakaro visi kartu sėdome vakarieniauti ir švęsti laimingos kelionės dviračiais pabaigos.
Reikia pripažinti, jei po Nyderlandų dar nebuvome tikri ar kitą vasarą keliausime dviračiais, ar tai mums tinka. Tai po Vokietijos svajojame ir planuojame kitą vasaros maršrutą dviračiais, jei tik darbai leis.
Dabar, jau prabėgus pusei metų nuo kelionės, kai esame įsisukę į darbų, mokyklų, darželių, būrelių ratą, kai nuolat būnant žmonių kolektyvuose puola virusai, atgiję prisiminimai atrodo kaip visai iš kito gyvenimo. Ar tikrai mes čia važiavome?
Parašykite komentarą