Iš Punderich į Wintrich. (46km)
Ilga diena prieš vėją, kai lietus keitė saulę, o saulę vėl lietus.
Lietingą rytą, sukirtę sočius pusryčius, išsiruošti neskubėjome. Iš dienos poilsiautojų palikome kempingą bene paskutiniai. Susidomėję žvelgėme į mūsų draugų olandų aprangą nuo lietaus. Antbačiai, lietpalčiai, kelnės nuo lietaus, vargu ar pro tokią apsaugą prasiskverbia bent lašelis. Pamojavę jiems, išvažiuojantiems, išjudėjome ir mes.
Dar vis iš lėto lynojo, bet nieko panašaus į vakarykštį merkiantį lietų. Netrukus ir visai išsigiedrijo. Tai vynuogynais, tai pakelės dviračių taku pasiekėme Traben-Trarbachą. Grožėdamiesi miesteliu iš kitos upės pusės užkandome, nusimetėme visus lietaus drabužius ir pasimėgavome truputėliu saulutės.
Mūsų dėmesį patraukė stendas apie Mozelio piligriminį taką. Patogus logistiškai, tik vietomis sudėtingesnis, gražiomis vietovėmis. Stendas visai sugundė mus įsitraukti šį taką į savo “kada nors visai norėtumėm“ planus.
Toliau riedėjome vynuogynais, krantinėmis per mažus miestelius. Kitoje upės pusėje skraidė sraigtasparnis ir tręšė ar purškė vynuoges. Apsuka ratuką, pailsi ir vėl iš pradžių. Dar pavažiavus, tarp vynuogynų išniro statomo tilto kontūrai. Kada nors čia bus judrus kelias nuo šlaito iki šlaito, kabantis virš jaukaus slėnio. Tuo tarpu dabar galėjome trumpai pasimėgauti ramybe, stulpais tarp vynuogių ir keliu, nutrūkstančiu ore.
Į vakarą kažkodėl kelias prailgo. Gal slėgė tai, kad svarbu buvo surasti kempingą, nes iki tolimesnio beveik 40km. Kitokių priežasčių surasti niekaip nepavyko. Juk tiek laiko važiuojant turėtų viskas tik lengvėti, nuvažiuojami atstumai ilgėti, o mes galų gale turėtumėm sustiprėti.. Bet matyt to virsmo taško dar nepasiekėme.
Kempingą suradome, jis kvietė dviratininkus rodykle nuo dviračių tako. Nudardėjome žvyrkeliu iki jo, įsikūrusio tarp vynuogynų. Gavome puikią vietą, spėjome pasistatyti prieš pat nulyjant paskutiniam šios dienos debesėliui. Atrodo viskas jame puiku, tiek įstaigos, tiek lygi vieta, bet kažkoks keistas jausmas čia būti. Tarsi gyvybės per mažai, nors žmonių yra; tarsi jaukus šeimyninis, bet kažko trūksta.. O gal tai buvo tiesiog keistų jausmų diena? Užtat sužavėjo įstaigose iškabintos nuotraukos apie tai, kaip kempingas įsikūrė, kaip atrodė pradžioje, taip pat šeimininkų nuotraukos, kaip jie užaugo kartu su kempingu.
Vaikai prisižaidė nedidukėje žaidimų aikštelėje, ir nuolat rinko nuo obelų krintančius žalius obuolius. Prisirinko tiek, kad teko įvesti “rekomenduojamą paros dozę“ žaliems obuoliams. Visai uždrausti neprisirpusių valgyti širdis neleidžia, nes vaikystėje be galo mėgau žalius obuolius, ir suvalgiau jų nesuskaičiuojamą daugybę. Visa laimė, mūsų vaikams tokia dieta praėjo be pasekmių.
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą