Marksburg pilyje prie Reino

8 lapkričio, 2015 autorius Mama

Mūsų automobilyje turėtas Vokietijos knyga-gidas rašė, kad Marksburg pilis – vienintelė išlikusi nesugriauta pilis prie Reino upės. Į ją žvelgėme dar vakar pusryčiaudami prie palapinės. Vaikai nenustygo vietoje, taip jiems knietėjo aplankyti vieną iš pilių, į kurias galėjo pažvelgti pravažiuodami. Susigundėme ją aplankyti ir mes.

Sėkmingai pasiekę automobilį vėluojančiais traukiniais su dviem persėdimais, sutarėme stabtelėti pilyje.

Iki pilies atrodė visai netolimas atstumas, nusprendėme pasirinkti vaizdingesnį maršrutą kalnų keleliais. Matyt per ilgai važiavome dviračiais, kad užsimiršo, kaip nelengva važiuoti automobiliu su mažais vaikais. Pavažiavus gerą pusvalandį mažylė pradėjo zirsti, didžiukę pradėjo pykinti ir mūsų planas pasigrožėti vaizdais išnyko kaip dūmas..

Kiek pasispyrioję pradėjome “dirbti“ guodžiamąjį, linksminamąjį ir visokius kitokius darbus, užmiršę atostogas bei apylinkių grožį. Šiaip ne taip ištempėme likusį pusvalandį iki pilies tik su vienu sustojimu.

Prie pilies nesunkiai nuvykome pasikliovę rodyklėmis ir radome paskutinę laisvą vietą automobilių stovėjimo aikštelėje. Jau bekopiant link pilies siaurais laipteliais man atsigamino, kad aš esu čia buvusi prieš kelioliką metų, tik nepatekau į vidų. Pilį galima apžiūrėti tik su gidu. Ekskursija anglų kalba buvo prasidėjusi vos prieš 5 minutes, tad moteriškė su milžinišku raktu mus nusivedė prie vartų, atrakino juos ir įleido vidun prie ekskursantų.

Pradėjome klausytis gido ir būtent tą akimirką supratome, kaip mums pasisekė. Gidas pasakojo apie pilį su milžinišku entuziazmu, ekspresija, klasifikuotomis žiniomis bei nuostabiu humoru. Tokių gidų mums per gyvenimą pakliuvo vos vienas kitas. Žinoma, pilis nuo to momento tapo dar įspūdingesnė.

Ne viską spėjau ir išgirsti, kol verčiau mergaitėms. Mažylė, kad man nebūtų per lengva, išmoko naujovę. Sako, ir man pasakyk.. Na gal iš tikrųjų viduje viską labiau adaptuodavau didžiukei.. Ir prie jos ausies nereikia taip žemai lenktis, ir gal įsivaizdavau, kad jai įdomiau.. Na bet kad reiktų 2 kartus tą patį kartoti.. vieną kartą vienai, kitą kartą kitai.. tai jau nei šis, nei tas.. Tik ne taip lengva įtikinti mūsų trimetę, kad pasakojimas skirtas abiems.. Taip ir laviravome tarp noro klausytis bei didžiosios ir mažosios poreikių.. Ne visada sėkmingai..

Gidas tuo tarpu pasakojo apie pilį, jos panaudojimą, kaip aukštindami bokštus lygiuodavosi į kitus, kokie buvo pilies šeimininkai, kaip jie gyveno. Ir, žinoma, visiems klausytojams buvo įdomiausia, kaip senovėje naudodavosi tualetais. Tokio vaizdingo pasakojimo apie dalyvavimą pokalbyje, atliekant reikalus, sukneles ankštoje patalpoje ir lauko iškuopimą dar nebuvome girdėję..

Pilyje pora šventinių-priėmimo salių, miegamieji, koplyčia, vyno rūsys, arklidės, kiemeliai su pabūklais, prieskonių darželis. Viskas įrengta, kad lengviau būtų įsivaizduoti tuometį gyvenimą.
Kol mes vaikščiojome ir gėrėjomės pilimi, joje vyko vestuvės – galėjome stebėti puošniai apsirengusius vietinius bei jų išpuoštus vaikus.