Iš Mainaschaff į Offenbach-Burgel (36km).
Diena be priešpriešinio vėjo, kai vos nepravažiuojame savo nakvynės kempingo prie pat Frankfurto.
Diena išaušo vaiski ir šilta. Kol išsikapanojome iš prikaitusios palapinės, saulė pasirodė besanti jau aukštai. Pradėjome ruošti pusryčius ir pajutome, kad mus puola. Nuo medžio skraidė milžiniški vabzdžiai panašūs į širšes. Kiek išsigandę skubėjome kuo toliau nuo medžio. Buvome be galo dėkingi sutiktiems lietuviams, kurie mus perspėjo dėl šių baisokų, bet nepavojingų vabzdžių. Bandėme surasti internete, kas tai per vabzdžiai galėtų būti, lietuviškas artimiausias pavadinimas turbūt žiedmusė. Bet tikrai ne paprasta žiedmusė, o kokia tai žiedmusė milžiniškoji. Tik atsitraukę nuo medžio pasijutome saugūs ir galėjome pavalgyti.
Skubiai susipakavome, kad spėtumėm išvykti iki naujos kempingo paros pradžios. Netrukus jau sėdėjome ant dviračių ir mojavome pasiliekantiems iškylauti lietuviams. Iš kempingo išvažiavome keliu ieškoti Maino dviračių tako. Daugiau vestis dviračių pakrūmėmis neketinome. Kelis kartus išvingiavę po tiltais, autostrada, pravažiavę pramoninius rajonus ir net sėkmingai įveikę remontuojamą kelio atkarpą atsidūrėme vėl pamėgtame Maino dviračių take. Nuo šiandien maršrutas jau nebe toks įspūdingas, daugiau pievų, platesnis slėnis. Savaitgalis, tad ir žmonių bėgioja, važiuoja riedučiais, dviračiais labai daug. Artėjame prie Frankfurto, miestelis seka miestelį. Seligenstadt’e per žmonių minias nepastebėjome žymėjimo ir užklydome į senamiestį. Senamiestyje teko nuolat stabčioti tarp žmonių, praleisti kelią užblokavusį mikroautobusą, grožėtis architektūra beveik nebuvo kada. Džiaugėmės vėl ištrūkę iš senamiesčio ir išlindę Maino krantinėje. Visą dieną vis rasdavome, kur paganyti akis, tai į žmones, tai į pastatus.
Nė nepastebėjome, kaip privažiavome kažką panašaus į kempingą. Pala pala, juk kempingas turėjo būti vienintelis ant kelio prie Maino. Traukėmės telefonus, kad įsitikintumėm, kur mes esame. Ir tikrai, šis menkas, vamzdeliu iki kelių aptvertas, su viena palapine – mūsų kempingas. Tėtis pažvelgė klausiamu žvilgsniu – “mes tikrai ČIA nakvosime“. Vieta atrodė labai atvira, prie pat dviračių tako, kuriuo nuolat zujo žmonės. Įstaigų pastatai statyti vos ne prieš šimtmetį neatrodė labai sutvarkyti. Ir tik kavinėje geriantys alų žmonės atrodė įpūtė šiai vietai šiek tiek gyvybės, nežinia ar tokios, kokios mes būtumėm norėję. 🙂 Frankfurto, į kurį atvažiavome, nesijautė nė kvapo. Buvau skaičiusi prieštaringų atsiliepimų apie šį kempingą internete, bet vis tiek įsivaizdavau viską visai kitaip. Juk negali būti taip arti didmiesčio, Vokietijoje, toks paprastas ir nedidelis kempingas.. Pasirodo dar ir kaip gali. 🙂
Apsigyvenome, pasibaigė savaitgalis ir kempingas mums kuo toliau, tuo labiau pradėjo patikti. Tikra ramybės oazė Frankfurto pašonėje. Neįtikėtina, kad prie pat kempingo, perėję pėsčiųjų-dviratininkų tiltu, atsidūrėme tramvajaus stotelėje Frankfurto miesto zonoje.
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą