Dviračiu per Vokietiją. Diena 11.

Iš Worth Am Main į Mainaschaff. (32km)

Diena, kai sutinkame vienintelius kelionės lietuvius ir prisitraukiame automobilį.

Ryte turėjome ambicingą planą, išvykti anksti, greitai nuvykti į kempingą ir parsivežti automobilį. Kelionės pradžioje 30km vos vos įveikdavom per visą dieną, dabar gi tikėjome, jog mums pavyks nuvažiuoti per pusę dienos. Sparčiai viską susipakavome ir 11 valandą Lietuvos laiku jau stovėjome pasiruošę išvažiuoti. Mums tai neįtikėtinai anksti, nes tarp 9tos – 10tos ryto mergaitės tik pabunda, o mes, saugodami jų miegą, iki to laiko stengiamės elgtis tyliai, kaip pelės po šluota, ir ne ką tenuveikiame.
Važiavome dar vis tolyn tebesitęsiančiu kempingu, jis atrodė užėmęs beveik visą ilgo miesto upės pakrantę. Už kempingo kelias mus gražiai išvedė vėl į Maino krantinę, ir galėjome pasigrožėti Worth am Main vaizdais. Pravažiavus pro miestelį, takas netrukus išnyko, ir atsidūrėme ant mašinoms uždaryto kelio su puikiu, šviežiu asfaltu. Vinguriavo mus čia visaip, matyt vyksta kokios statybos, ar remonto darbai. Pavažiavome ir į kalnelį naudojamu automobiliniu keliu, varžydamiesi dėl vietos su automobiliais, visaip sukiojo mus, kol vėl išvedė prie krantinės.
Jau buvome beapsidžiaugę, bet paaiškėjo, kad artimiausiame miestelyje vyksta blusturgis. Teko nulipti nuo dviračių ir juos vestis. Mergaitės, žinoma, nužiūrėjo visus žaislus ir vis domėjosi, kodėl mes čia nieko neperkame.. Juk ir šis žaislas gražus, ir anas dar gražesnis. Pabandėme kažką numykti apie tai, kad ir žaislų turime, ir neplanavome, ir nepavešime.. Kaži kaip įtikinamai tai nuskambėjo. 🙂  Bet kol su vyresniąja diskutavome žingsniuodamos, netikėtai išėjome iš turgaus, ir pirkti nebeliko ką. Net neatsigręždami sėdome ant dviračių ir mynėme visa jėga kuo toliau nuo pagundų. Vingiavome parko takeliu tarp praeivių ir netrukus jau važiavome link kito miestelio. Grosswallstadt’e patogiai ant suolelio pavalgėme, ir tai buvo vienintelis mūsų šios dienos sustojimas. Tai irgi galime įsirašyti į mūsų šeimos rekordus, paprastai stojame ne mažiau nei 5 kartus. 🙂
Miestelyje takas atsitraukė nuo Maino pakrantės ir nuvedė palei ežerus siauru žemės ruoželiu. Čia visur vyko naujų namų statybos. Kai kurie jau išdygę ir gyvenami, kiti dar tik statomi – kuriasi visas naujas kvartalas. Namai dideli, prie vandens, statybos mūsų akimis nė kiek nesiskyrė nuo lietuviško statybų vaizdo..
Maino dviračių takas pamiršo grįžti arčiau upės, tai kitą Niedernberg miestelį pervažiavome skersai gatvėmis, ne krantine. Už miestelio prasidėjo žalias parkas, kuriame visi vedžiojo šunis, bėgiojo, vaikščiojo, ir kuo toliau važiavome, tuo labiau žmonių daugėjo. Artėjome prie didesnio miesto Aschaffenburg. Pašonėje išdygo pramoninis kvartalėlis, už kurio grįžome į krantinę.
Į Aschaffenburg’ą įvažiavome karališkai per tiltą, grožėdamiesi Johannisburg rūmais. Rūmai patys įspūdingiausi, matyti šios kelionės metu. O už jų netrukus sekė dar vienas, ne ką prastesnis statinys – romėnų vilos kopija Pompejanum.  Dviračių takas taip pat žavingas, vietomis taip susiaurėja, apvažiuoja uolas, kad net tenka nulipti nuo dviračių. Aschaffenburg’e įspūdingai pasibaigė gražiausia Maino upės dviračių tako atkarpa, kuria mėgavomės 4-5 dienas.

Už Aschaffenburg’o kilometrai slenka lėtai, atrodo jau čia turi būti kempingas, bet vis dar reikia pavažiuoti tolyn. Kiek prablaško ant tako vykstanti gaisrininkų šventė. Ten vaikų komandos vykdo įvairias užduotis, išbando techniką, gražu. Ir štai šiaip ne taip numiname paskutinius kilometrus ir dešinėje pusėje išvystame kempingą. Kaip į jį patekti? Nesimato jokio įvažiavimo, ar netoliese esančio tako. Šiandien nesinori gaišti laiko, beieškant įvažiavimo. Pasirenkame išmintą takelį pakrūmėse palei kempingo tvorą. Juo einame ir einame, laikas išsitęsia, atrodo, iki begalybės. Pastarųjų dienų kempingai milžiniški. Kojas braižo gervuogės, mergaitės randa akimirką pasičiupti prisirpusių žemuogių, mes manevruojame, kad neįliptumėm į kokį kvapnų dalyką. Gerai, kad viskas turi pabaigą, ir netrukus išlindome iš brūzgynų bei atsidūrėme prie plėvesuojančių kempingo vėliavų.
Užsiregistruojame kempinge, gauname raktelius nuo įstaigų ir skubame statyti palapinės. Kempingas įsikūręs prie ežero, iki kurio mes taip ir nenuėjome. Kitoje ežero pusėje stūkso milžiniški, nemažiau kaip 12kos aukštų, daugiabučiai pastatai. Palapinių pievoje pilna triušių spiručių. Pasistatėme palapinę po vienu iš retų kempingo medžių, kad gautumėm pavėsio.
Iš karto po mūsų atvažiavo automobilis – privažiavo ir lietuviškai pasisveikino! Pasirodo, jiems kempingo registratorius pasakė, kad mes lietuviai. Kol kūrėmės, jie irgi išsirinko vietą ir pasistatė palapinę. Pabendrauti laiko neturėjome – išskubėjome pėsčiomis į traukinių stotį. Laukė tolimas kelias iki automobilio. Atėjome iki visiškai tuščios stoties, nusipirkome bilietus su 3 persėdimais iki Ebing miestelio, kur mūsų laukė automobilis. Persėdimai gražiausiuose kelionės miestuose Aschaffenburg’e, Wurzburg’e ir Bamberg’e. Tvarkaraštis žadėjo, kad važiuosime ne mažiau, kaip 3,5 valandos. Čia pradėjo kilti mano nerimas, juk prie automobilio būsime vėlai, beveik 8tą vakaro. O kas jei jo ten nėra? Mes pastatėme savaitgalį, ant žolės, tarp medžių, nusižiūrėję, kaip daro kiti. O jeigu tai nelegalu ir mūsų automobilį kas nors išgabeno, kai vidury savaitės jis liko vienintelis? Tiesiog puikios mintys “palengvinti“ beveik 4 valandų kelionę traukiniu. Kartais pavykdavo mintis nuginti prie lietuvių, kurie atvyko į kempingą. Svarsčiau, kodėl jie atvyko pusę dviejų, beveik vidurdienį, ir statosi palapinę? Gal važiavo per naktį? Netrukus teko grįžti prie žemiškesnių dalykų, čia visada pagelbėja vaikai. Mažylė “perskaitė“ visas knygas ir panoro, kad mama skaitytų. Be to, beveik baigėsi maistas ir vanduo, tad reikėjo dozuoti, kad vaikai visą kelionę turėtų, ką valgyti ir gerti. Vėl šmėkštelėjo “puikioji“ mintis – su vaikais, be automobilio, be maisto ir be vandens važiuojame per naktį nežinia kur.. Gerai, kad mažylė vis ragino – skaityk, skaityk..
Štai ir paskutinis traukinys, kuriame jau nebėra vietos atsisėsti, stovime. Stotelėje Ebing išlipame iš traukinio su minia jaunimo, apsirūpinusia alumi ilgam. Užsisodiname mažylę ant pečių, nes norisi automobilį pamatyti kuo greičiau, ir nardome tarp jaunuolių juos lenkdami. Ir štai už posūkio jau matyti kažkoks panašus automobilis su raguotu stogu.. Kokia laimė! Septynmyliais žingsniais pasiekėme automobilį, susodinome mergaites ir išvažiavome ieškoti autostradų bei maisto. Autostrada pasitaikė pirmiausia, ja važiavome ilgai, vis žvilgčiodami į laikrodį, kad dar spėtumėm išsukti maisto iki parduotuvių užsidarymo. Į parduotuvę atvažiavom paskutinę jos darbo valandą šeštadienį vakare, kai sekmadieniais jos nebedirba. Dar vienas būdas save paerzinti, kad nebūtų per lengva. 🙂
Autostradomis atlėkėme iki pat kempingo. Vėlu, temsta. Nors buvome planavę automobilį palikti netoli Mainaschaff stoties, dabar norėjosi tik kuo greičiau į palapinę. Automobilį vėl teko palikti įtartinoje vietoje šalia kitų. Visur ženklai, kad stovėjimas negalimas, tik vienoje sankryžoje atrodo pamirštas ženklas ir stovi kelios mašinos.
Susirinkome švarių drabužių pamainą, vandens ir maisto maišų, tokie apsikrovę, patamsy ir atėjome į kempingą. Puolėme ruošti pietus vakarienę naktipiečius. Vaikai vaikėsi prieblandoje lakstančius kempingo triušiukus. Dar radome minutę pasikalbėti su lietuviais. Jie papasakojo, kad atvažiavo savaitgaliui prie ežero. Mes papasakojome iš kur važiuojame. Ir tik vidury pokalbio jie suprato, kad mes gyvename Lietuvoje, o ne Untersteinach miestelyje, kuriame pradėjome kelionę.. O mes supratome, kad jie gyvena čia, vietoje, Aschaffenburg’e ir visai neatvažiavo iš Lietuvos. Tada pokalbis pasisuko daug įdomesne vaga. Sužinojome, kad jie Lietuvoje negyvena jau daugiau kaip dešimtmetį. Iš pradžių gyveno ir dirbo Airijoje, bet neištvėrė tenykščio klimato ir prieš tris metus persikėlė į Aschaffenburg’ą. Tuo labai džiaugiasi, čia daug saugiau, net ankstyvą rytą galima drąsiai eiti į darbą, nesižvalgant per petį. Puikus Aschaffenburg’o oras, mažiausiai visoje Vokietijoje lyja ir būna šilčiausios vasaros dienos. Net atostogų nereikia imti, savaitgaliais galima nuvažiuoti visur – ir į kalnus paslidinėti, ir prie ežero, ir aplankyti įvairiausius Europos miestus. Anksčiausiai atvykusi šeima jau puikiai įsitvirtino, net turi savo saloną. Laimingi išeiviai iš Lietuvos, kurių planuose kol kas nėra jokio noro sugrįžti. Tai pirmas toks artimas mūsų susidūrimas su emigrantais, kurie nerado darbo Lietuvoje arba jei būtų radę, būtų gyvenę vargingai ir visai kitaip. Dažniau mes verdame savo lietuviškose sultyse, kur emigracija yra kažkas apie ką skaitome laikraščiuose, girdime per žinias ar teoriškai svarstome. Mes, tuo tarpu, pabuvome “tie lietuviai iš Lietuvos“, kaip kokie dinozaurai dar vis gyvenantys toje tolimoje, mažoje, kiek kaimietiškoje Lietuvoje ir po truputį nykstantys..
Labai įdomu buvo išgirsti daugiau apie jų gyvenimą, apie darbą, apie darželius, apie sveikatos apsaugą. Kosmopolitiškos šeimos su įvairiomis pilietybėmis, tėvai – Lietuvos, vienas vaikas – Airijos, kitas jau Vokietijos. Nežinia, kiek būtumėm klausęsi, jei ne vaikai nuolat grąžinantys mus į ritmą. Atsisveikinome ir nuskubėjome ruoštis miego, kad bent vaikai dar spėtų užmigti vos po vidurnakčio, o ne paryčiais.