Dviračiu per Vokietiją. Diena 8.

Iš Zellingen į Lohr Am Main. (44km)

Diena, kai šviečia saulė, vaizdai žavi, bet vis tiek prisigalvojame bėdų.

Išvažiavus iš Zellingen, prasidėjo gražiausia Maino upės slėnio atkarpa, kuri tęsėsi iki Aschaffenburg’o. Upės krantai statėjo, miestelių architektūra dar labiau išgražėjo, ir šiam maršrutui nebeturėjome nė menkiausio priekaišto. Tiesiog važiuok ir džiaukis.
Iš ryto dar labai pradžiugino vyresnėlės sveikata – nebeatsirado naujų vėjaraupių spuogų. Dangus po truputį irgi išgiedrėjo, oras atšilo. Negi būna taip gerai? 🙂

Karlstadt’ą pasiekėme neužilgo ir nė karto nesustoję. Kai tik prieš pat miestą mergaitės išvydo aptvertą žaidimų aikštelę, lėkė nuo dviračių kaip akis išdegusios. Mes pro siaurus vartelius šiaip ne taip įsivarėme savo storulius dviračius į vidų ir patogiai įsitaisėme ant suolelių. Laikas bėgo, bet nei žaidimų, nei tikrasis alkis nemenko. Vis užkąsdamos vėl lėkė žaisti. Žaidimų aikštelė buvo tuščia tuštutėlė, mes kažkodėl čia buvome vieninteliai.

Pervažiavus tiltą per upę vėl papuolėme į turistų minią. Tik šį kartą jie laikėsi atokiau nuo dviračių tako. Ketinome būtent Karlstadt’e prisitraukti automobilį, kuris liko kažkur toli Ebing’e. Karlstadt’e ir kempingas, ir traukinių stotis netoli vienas nuo kito – patogiausias derinys. Bet atrodė dar taip anksti, važiuoti labai patiko, oras nuostabus, vyresnėlė dar vis vėjaraupinė, kad nusprendėme buitinius reikalus atidėti vėlesniam laikui.

Iš miesto išvažiavome pasirodė net ir per greitai. Gražu važiuoti palei miesto sienas Maino upės krantine. Važiuojant link Gemunden Am Main, upės krantai ėmė dar labiau statėti ir artėti vienas prie kito. Mynėme, atrodė, susiaurėjusiu upės slėniu, kuriame tilpo tik upė, dviračių takas, traukinių bėgiai ir kelias. Vietos nebebuvo tiek daug ir traukiniai švilpdavo visai pro pat mus, keldami stiprius vėjo gūsius ir dulkes. Džiaugdavomės kiekvieną kartą, kai bėgiai kiek nuo mūsų nutoldavo. Retkarčiais, kai tolumoje matydavosi tik aukšti šlaitai, gamta, net apimdavo netikėta egzistencinė baimė, ar dar gyvena čia kas netoliese, ar rasime kur maisto.. Todėl Gemunden’e tiesiu taikymu pasukome iš dviračių tako į miestą ieškoti parduotuvės.

Parduotuvės tolumoje pradėjo matytis, tik užkilus ant tilto. Pasiekti jas neatrodė paprasta – reikėjo užkilti į kalną, o po to siauru takiuku nusileisti.. Bet alkanas žmogus daug ką įveikia. Gerai tik kad atgal buvo daugiau nuokalnės, nes su apsunkusiais lagaminais būtų buvę gerokai sunkiau užminti. Tik pasiekę dviračių taką krantinės parke radome suolelį ir puolėme valgyti dar daugiau, daugiau, daugiau..

Iš lėto pajudėję pirmyn nudžiugome, kad dviračių takas nuvedė pasigrožėti Gemunden senamiesčiu. Jei Nyderlanduose mūsų važiuoti maršrutai užsukdavo apžiūrėti kiekvieno miestelio, tai Vokietijoje takas eina labiau krantine ir apžiūrėti senamiestį tenka apsispręsti pačiam. Už senamiesčio mus visokiais užsukimais-nusukimais nuvedė per tiltus. Tik kiek pavažiavus atsitokėjau, kad važiuojame teisinga kryptimi, bet neteisinga upės puse. Čia sekdami rodykles į mums reikalingą miestą, pamiršome pažiūrėti, kuri iš jų veda Maino dviračių taku.

Grįžti nesinorėjo, juk takas yra, rodyklė reikalinga kryptimi yra, tik jau nebe Maino dviračių takas. Gavome progos palyginti 5 žvaigždučių reitinguotą taką su paprastu dviračių takeliu tarp miestelių. Pasirodė, kad bent čia skirtumas ne toks jau ir didelis. Galbūt siauriau, galbūt ne toks naujas, galbūt dažniau miesteliuose išvažiuoja į kelius, galbūt daugiau vietinių, bet važiavimui puikiausiai tinkamas.

Šiek tiek lėtesniu tempu, bet neužilgo sėkmingai pasiekėme Lohr am Main. Sustojome išsiaiškinti, kur kempingas, ar reikia išsukti iš kelio. Kol bandėme įsijungti internetą, priėję žmonės mielai padėjo. Pasirodo kempingas netoliese, prie upės ir niekur sukti nereikia. Puikios dienos pabaiga pasirodė jau visai čia pat, kai mažylė pareiškė, kad prispyrė didelis reikalas. Kempingas jau visai čia pat, įkalbėjome mažylę palaukti. Kas minutę ji klausdavo ar jau, visa nusiminusi, o mes lėkėme nesidairydami, dviračių taku, vėliau miesto gatvių šaligatviu. Kai pasiekėme kempingą mažylės kantrybė jau buvo išsekusi. Pabandėme pirmiausia nueiti į įstaigas, bet jos pasirodė rakinamos. Reiks dar palaukti, kol įsiregistruosime. Iš kempingo vyriškis žingsniavo maudytis, tėtis su mažyle ant rankų iš paskos, gal įleis.. Kur tau, paklausęs ar mes čia gyvename, užtrenkė duris prieš pat nosį.. Taisyklės.. Tvarka.. Bet ką daryti mums..

Kempingo ofise nieko nėra, užrašytas telefonas, kuriuo skambinti.. Paskambinau, sako tuoj atvažiuosiu. Pas mus įtampa auga, raminimo ir kantrybės atsargos senka.. Vargais negalais sulaukėme su žoliapjove atvažiuojančio ramaus, besišypsančio, saulėje įdegusio šeimininko. Čia aš padariau strateginę klaidą, nusprendusi, kad registracija vyks trumpai.. Vyriškis dvelkė tokia ramybe, ir viską darė taip tvarkingai bei.. lėtai.. kad būtų puikiausia reklama lėtam gyvenimui.. Neabejoju, kad kitomis aplinkybėmis man tai būtų labai patikę ir būčiau pasakiusi, va kaip gyvena tikrai laimingi žmonės.. Bet dabar spirgėjau, kaip spirgas keptuvėje.. Ir galų gale, galų galiausiame gale gavome aukso vertės raktelį.. Kai išėjau tėtis mane pervėrė priekaištingu žvilgsniu, gerai kad tik tiek, aš jo vietoje turbūt būčiau dar ne taip supykusi.. Juk jam teko laukti ir raminti mažylę.. Bet laiko bartis nebuvo, čiupau mažylę ir lėkėme kaip akis išdegusios.. Spėjome.. Išburbuliavo viduriukai.. Stebuklingas vaikas, tiek iškentėjusi trimetė.. Vakare tvarkingai marširavome maršrutu palapinė-tualetas kas 30 minučių. Pasirodo mūsų sveikatos vargams dar ne pabaiga.. Priežasčių ieškojome įvairių, gal vyšnias prastai nuplovėme, gal per retai valgėme, bet jau nebeatseksi.. Ir vėl tie patys svarstymai, dvejonės, tik ne hamletiški “būti ar nebūti“, o kur kas žemiškesni “kas bus ir ką daryti“..