Atvykome į muziejų sekmadienio popietę, kai muziejuje virte virė gyvenimas. Minios žmonių, gyva muzika, daugelis apsirengę temiškai, atvykę su senoviniais automobiliais, leidžiama pasivažinėti su senais motociklais.Mums po ramaus važiavimo dviračiais, kur žmonių nedaug – šioks toks kultūrinis šokas. Pastatėme kamputyje savo dviračius, visaip kaip prirakinome. Dar vis nesijaučiame drąsiai palikdami apkrautus dviračius be priežiūros. Pro muziejaus įėjimą visi vaikščiojo pirmyn atgal, vos prasibrovėme prie kasos įsigyti bilietus.
Muziejuje pasukome iš karto į pastatą. Iš lauko pastatas atrodė nedidelis, o viduje radome tris milžiniškas sales ir dar antrą aukštą.
Iš karto už durų mergaites sužavėjo tualeto būdelė. Pati paprasčiausia būdelė, tokių Lietuvoje dar ir šiandien pilna (ir daug prastesnių), bet ją atidarius surado kareivį, kuris skaito laikraštį ir patraukus duris sujuda. Neskaičiavome, kiek kartų per visą muziejaus laiką mergaitės atidarė tualeto duris, bet skaičiuoti jau tektų dešimtimis.
Pirmojoje salėje antrojo pasaulinio karo technika, bet ne šiaip sau sustatyta, o su įvairiomis scenomis iš karinio gyvenimo. Tankai, tanketės, automobiliai, pabūklai įvairių šalių – vokiečių, rusų, amerikiečių.
Iš pirmosios salės radome laiptelius į du mažus antrojo aukšto kambarėlius, o juose daiktų iš paprastų žmonių gyvenimo. Mums pasirodė, kad tie visi senieji daiktai daug geresni, nei naudojomės mes Lietuvoje. Šiame muziejuje galėjome pasijusti, kaip gyventojai iš senovės – mūsų tėvų naudotos medinės slidės, panašūs mokyklos suolai, lagaminai. Vėl prisiminėme Vilniaus energetikos ir technikos muziejų, kur mūsų vaikystės baldai, šaldytuvai, dulkių siurbliai ir kiti daiktai jau muziejaus eksponatai. Matyt tiktumėm ir mes prisėdę už eksponatą.
Perėjome į kitą salę, joje pirmojo pasaulinio karo technika, naudota įvairiomis sąlygomis – dykumoje, miške, vandenyje. Antrame aukšte smulkesni atributai – ginklai, uniformos. Šalia ir paprastų žmonių gyvenimas karo ir pokario metu – traukimasis su vežimais, pagalbos punktai, sužeistųjų ligoninė. Vietomis galima pasiklausyti karo garsų, pamatyti, kaip veikia prietaisai. Kiek leido laikas ir mergaitės stengėmės viską aprėpti, bet vis tiek išėjome į lauką su jausmu, kad dar daug ko pamatyti nespėjome.
Lauke daugybė lėktuvų ir į sales netilpusių eksponatų. Beto radome ir apkasų imitacijų, po kuriuos galima pasivaikščioti. Mergaitėms labiausiai patiko lauko traukinukas, kuris nemokamai apveža ir galima pasidairyti. Traukinukas senovinis, aštuonetu apsuka teritoriją ir važiuoja bėgiais. Žinoma, su senoviniais privalomais pakratymais, garsais ir dardėjimu. Nežinau, kiek ratų mergaitės būtų norėjusios sukti, bet tikrai daugiau nei vieną.
Labiausiai muziejus patiko tėčiui, jis labai domisi karo istorija, o jo pasakojimai gerokai praturtino ekspoziciją. Mums, dar ragavusiems sovietinio auklėjimo, labai neįprastas jausmas buvo aplankyti būtent Vokietijos karo muziejų. Visa ta karo technikos įvairovė, pažanga, kuri čia, už tuometinės geležinės uždangos, buvo visai neregėta ir negirdėta..
Išėjus iš muziejaus dar ilgai galvoje sukosi įvairios mintys ir vaizdiniai.. Neįtikėtina ir tai, kad muziejus privatus.
Oficiali muziejaus svetainė:
http://www.museum-stammheim.de/seitenphp/museum.php
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą