Kaip ir daugelis lietuvių per Mindaugines ištaikėme progą nuvažiuoti prie jūros. Prie jūros keliaudavome vakarais, kai atvėsdavo ir saulutė jau būdavo nebe tokia svilinanti. O dienomis ieškojome kitokių pramogų. Pasivaikščiojimo taką “Dideliems ir mažiems“ ketinome aplankyti ne vienerius metus. Mano atminty buvo išlikusios kadaise buvusios kelio rodyklės, vedančios į taką. Bet pastaraisiais metais, kiek važiuodavome pro šalį, jokių rodyklių matyti nebūdavo. Šiemet, visagalio interneto pagalba, nutarėme galų gale paieškoti rimčiau. Pasiskaitėme valstybinių miškų svetainėje aprašymą ir išsiruošėme į kelią. Aprašymas pataria, važiuojant Latvijos kryptimi, prieš pat Būtingės bažnyčią sukti į keliuką dešinėn. O toliau pažadėjo, kad rasime į takelius mus nukreipiančius stendus. Paklusniai įsukome į keliuką ir radome palapinėmis apgyvendintas porą poilsio aikštelių. Bet kad ir kaip dairėmės, jokio stendo su takais, jų schema ir aprašymu neradome. Pervažiavę abi aikšteles grįžome nieko nepešę. Sustoję prie miškų schemos stendo nutarėme taip lengvai nepasiduoti.
Toje pačioje valstybinių miškų svetainėje susiradome takelių schemas. Pasileidę žemėlapius nusprendėme tiesiog miško keliukais eiti link schemoje pažymėtos vietos.
Automobilį palikome prie bažnyčios ir patraukėme pro jos nugarą, palei lauko tualetus, dešinėn besisukančiu miško takeliu. Pradžioje nematėme nei jokių rodyklių, nei jokių kitokių požymių, kad čia galėtų būti kokie nors takai. Bet netikėtai už laukymės prieš mūsų akis išniro ežys! Medinis ežys, o kitoje pusėje kelio kažkoks nameliukas. Negi pavyko surasti?
Arčiau pasirodė nameliukas. Priėjus išvydome net ir užrašus apie “Ežiuko takelį“. Paprastai tokie sunkiai randami takai būna apleisti, o čia mus pradžiugino pramintas ir gražus takelis.
“Ežiuko takelis“ skirtas patiems mažiausiems, jo ilgis kokie 200m. Jame gana tankiai sudėlioti mediniai statiniai ar skulptūros su klausimais. Atsakymai rodo skirtingomis kryptimis, o apačioje nupintos vytelių tvorelės su dviem keliukais. Vienas jų baigiasi aklaviete. Tėtis, sekęs mums iš paskos, niekaip nesuprasdavo, kaip mes atsakome į klausimus teisingai, o nupėdiname į akligatvį. Kol galų gale ir aš supratau, kad teisingo atsakymo rodyklė rodo į toliau vedantį kelią, o neteisingo į akligatvį. Kai perpratome žaidimo taisykles, takelį įveikėme per 15min. Sustoti pailsėti neleido gausybė skruzdėlių.
Toliau patraukėme link matyto ežio. Jis žymėjo “Ežio tako“ pradžią. Ežio takas taip pat su teisingo ir klaidingo kelio pasirinkimais. Tik klausimai jau nebe tokie paprasti, kaip koks liepos lapas, o sudėtingesni. Prisipažinsime, kad ne visai visus atsakymus žinojome, ir kartais teko rinktis labiau pramintus takelius, ar žvelgti į schemą. Ežio takelyje mažiau skruzdėlių, tad čia radome progų ir stabtelėti. Prie pat tako lieptelis per upelį ir priėjimas prie Šventosios upės. Nepraleidome progų pasigrožėti tekančiu vandeniu. Ežio takas kiek ilgesnis apie 400m ir juo eidami užtrukome 20min.
Įveikus abu mažuosius takelius norėjosi keliauti ilgesniuoju “Miško taku’. Rodyklių jokių vėl neradome, tad teko dar kartą kliautis schema. Kiek paėję panašia kryptimi, savo džiaugsmui radome rodyklę į “Miško taką“. O su juo galų gale sulaukėme ir visur žadėtų uodų. Tiesa, ne tiek daug, kad jie trukdytų mums sustoti užkąsti. Ir labiau vargindavo tik pelkėtose takelio vietose, kurias pereidavome spartesniu žingsniu. Labiausiai nukentėjo nuo uodų mažylė, mes suaugę sulaukėme vos poros įkandimų.
Daug rimtesnis iššūkis mums pasirodė, užkandžiaujant aptikta, mažyle ropojanti erkė. Nuo tos akimirkos vis apsižiūrėdavome. Ir kelionės pabaigoje nuo mažylės buvome nurinkę keturias erkes. Vėliau, maudydamiesi jūroje, aptikome ir penktąją, kuri jau šiek tiek buvo įsikabinusi į didžiosios kirkšnį.
Bet pats takelis labai įdomus. Iš pradžių palei taką išdėstytos mįslės su atsakymais. Atsakymai mums buvo labai reikalingi, vargu ar bent vieną būtumėm įminę.. 🙂 Vėliau takelis nuo pavėsinės pasuko į mišką, per lieptelį, kol pasiekėme Šventosios upės krantą. Gražūs upės vaizdai buvo papildyti stendais su įdomia informacija ir nė nepastebėjome, kaip priėjome automobilių stovėjimo aikštelę su nusileidimu prie Šventosios.
Džiaugėmės, kad čia radome rodyklę, kur eiti toliau, nes nematydami stendų kartais sudvejodavome, ar einame teisingai. Nuo aikštelės toliau keliavome paprastu, net ir automobiliu pravažiuojamu, miško keliuku. Bet čia mus pradžiugino mėlynojai su vos vos prisirpusiomis uodomis. Einant takeliu galima rasti suolelių poilsiui ir net pavėsinę. Takelio ilgis apie 1,7km ir juo keliavome (su užkandžiavimais) kiek trumpiau nei 2 valandas.
Takeliai tikrai gražūs ir įdomūs, džiaugėmės juos suradę, tik rodyklių į juos norėtųsi daug daugiau.
Deja, nepavyko mums surasti tekste paminėtų, bet schemoje nepavaizduotų “Mįslių šlaito“ bei “Tako dideliems ir mažiems“. Jei juos matėte, regėjote ir žinote kaip surasti, būtumėm labai dėkingi už nuorodas!
Takelių schema:
https://www.valstybiniaimiskai.lt/lt/RekreaciniaiObjektai/Kretingosmiskuuredija/Puslapiai/Mi%C5%A1kasvisiems.aspx
Dar skaitėme čia:
http://www.keliauk.info/miskas_visiems.html
Sveiki, pasirodo visgi dar egzistuoja šis pažintinis takas. Nelabai senai važiavome pro šalį ieškodami vietos stovyklauti, ir buvome užsukę į aikštelę prie bažnyčios, pamatėm kaip ten viskas iškirsta, nebėra uždaro jaukumo, kuris buvo anksčiau. Pamačius tokį vaizdą, kažkaip net nekilo mintis, kad pažintiniai takeliai galėtų būt išlikę. Reiks tikrai ištaikius progą ten užsukti.
O dėl nuorodų, tai Lietuvoj dauguma su jomis matomai susipykę, toks jausmas kad žmonės turi savaime susiprast, kur kas yra, kad ir į kokį piliakalnį parodo nuorodą nuo pagrindinio kelio, o miško keliukais gali baladotis kur tik nori kol randi kažką, ar nusivylęs ir pasipiktinęs grįžti atgal nieko nepešęs.
Mes tai šį ilgąjį savaitgali pasukom į Aukštadvario puse, ilsėtis prie ežerų, ir kur buvusios, kur nebuvusios užpuolė ir mus erkės, ypač mažąjį. Teko tris traukt lauk nuo jo ir dar vieną nuo manęs. O atrodo ir žolės nebuvo aukštos, tik didelės pušys ir keli krūmokšniai, dėl to kažkaip taip jų labai ir nesitikėjome. Norėjau paklaust, kaip jūs nuo jų ginatės, ar skiepijot savo atžalas, ar kokius kremus ar purškalus naudojat.
Taip, labai smagu, kad takeliai dar vis prižiūrimi. Ir žolė buvo šiemet pjauta, ir medinukai visi tikrai geros būklės, nesutrūniję. Gal kaip tik dėl to, kad nėra nuorodų ir ne tiek daug žmonių užsuka. 🙂
O pagrindinis mūsų ginklas nuo erkių – budrus tėtis. 🙂 Purškalų nenaudojame, nes man vis atrodo, kad vaikai per maži jiems. Tai labiausiai gelbėja tėčio atkaklumas ir pareigingumas priverčiant visus apsižiūrėti nuo erkių. Stengiamės eiti takeliais (su vaikais retai pavyksta 🙂 ), dažnai eidami žvilgtelim į vaikų kojas, ar niekas neropoja. Jei pauogaujam ar pabūnam žolėse, iš karto po to pasitikrinam, grįžę prie mašinos visada prieš lipant pasitikrinam (ir po visais drabužiais 😉 ), ir vakare prieš miegą pasitikrinam. Jei aptinkam erkę dar miške, tikrinamės daug dažniau, maždaug kas pusvalandį.. Tokiais va senoviniais būdais ir naudojamės 🙂 Bet klaidų pasitaiko, tai esam pasiskiepiję visi, išskyrus mažylę. Ją ketinam skiepyti sulaukus penkerių..
Vis svajojam kada nors įsigyti aprangą apdorotą permetrinu (http://www.insectshield.com/). Bet kol kas dar nepasitaikė proga.. 😉
Labai smagu girdėti, kad jūsų ilgasis savaitgalis prabėgo tokiose gražiose vietose ir gamtoje! Didelės pušys prie ežero man nepaprastas grožis. 🙂 Tik kodėl tos erkės liepos mėn. tokios aktyvios, sunku suprasti.. Taip karšta, jos judrios, bet kažkaip tie aktyvumo periodai būna labiau vasaros pradžioje ir pabaigoje, kad būtų tokiais kiekiais.. Mes buvome nustebę, kad tiek jų radome..
Na panašu tvarkos girininkai ten pakankamai neblogai, pavažiavus toliau to sveikatingumo tako radom keletą gražiai įrengtų stovyklaviečių su gražiom pavėsinėm ir keletų medinių pramogų mažiesiems.
Paskutiniu metu toks jausmas, kad erkės aktyvios išbūna visus metus, atrodo išvažiuoji ankstyvą pavasari į gamtą, kur ne kur dar ir sniegas iki galo nebūna ištirpęs, o šuniukas pralėkęs aukšta pernykštę žolę jau ir parsineša mažųjų plėšrūnų. Na teks ir mums paūgėjus pasiskiepyti, nes kai tokios šiltos žiemos kaskart tu erkių vis daugiau.
O Aukštadvario apylinkės tikrai buvo netikėtas atradimas, tokios žalsvai žydros spalvos ežerų mačiau tik Kroatijoj, o pušys buvo nuostabi apsauga nuo svilinančios saulės.
Kaip smagu girdėti apie prižiūrėtas stovyklavietes net ir su medinukais! Ačiū, kad parašėt! Taip ir norisi kada nors dar sugrįžti ir patyrinėti daugiau. 🙂
Ir nors mes dažnai paburbam, kad sunku surasti viską, kad takų tiek pėstiesiems, tiek dviratininkams be galo mažai Lietuvoje.. Bet va vis važiuojam, keliaujam ir vis dar daug yra ką pamatyti, ką atrasti, kuo pasigrožėti..
Mes pro mįslių šlaitą užlipome prie ežio tako. O takas mažiems ir dideliems yra dar prieš mįsles. Ten ateiti reiktų pro pavėsines ir tada per tiltuką. Einant takų palei mįslių šlaitą, kitoje takelio pusėje yra vanduo, tai prie tų dviejų tvenkinių, pažymėtų schemoje. Keliauk.info puslapyje Šventoji yra google žemėlapis, ten takas pažymėtas, tik nežinau, kaip tiksliai pavyko pažymėt.
Man labiausiai gaila, kad nebėra didelės dalies medinukų, ką atsimenu iš vaikystės.
Nedaug informacijos, bet gal padės 🙂
Mes pro mįslių šlaitą užlipome prie ežio tako. O takas mažiems ir dideliems yra dar prieš mįsles. Ten ateiti reiktų pro pavėsines ir tada per tiltuką. Einant takų palei mįslių šlaitą, kitoje takelio pusėje yra vanduo, tai prie tų dviejų tvenkinių, pažymėtų schemoje. Keliauk.info puslapyje Šventoji yra google žemėlapis, ten takas pažymėtas, tik nežinau, kaip tiksliai pavyko pažymėt.
Man labiausiai gaila, kad nebėra didelės dalies medinukų, ką atsimenu iš vaikystės.
Nedaug informacijos, bet gal padės 🙂
Aistė | keliauk.info
Ačiū labai, Aiste! Ką tik žvilgtelėjau į žemėlapį jūsų puslapyje. Panašu, kad “Takas dideliems ir mažiems“ yra gražiai įsikūręs senvagės vingyje! Mes vaikščiojom tik už jo, užtat ir neradome. Bus puiki proga kada nors pasivaikščioti dar kartą ir viską apžiūrėti. 🙂
Takai ir taip gražūs, neįtikėtina, kad anksčiau jie buvo dar gražesni!
Įkėliau keletą foto, kaip takas atrodė 1997-tais. http://www.keliauk.info/misko_takas_prisiminimuose.html
Įdomi tako istorija. 🙂 Ačiū!
Jus įtraukiau į savo skaitomų blogų sąrašą šios savaitės blogų savireklamos akcijoje (http://kootvela.blogspot.com/2015/07/blogu-savireklamos-savaite-kutvelos.html). Sėkmės rašant!
Be galo gera buvo atrasti tinklaraštį Jūsų sąraše! Tai nepaprastas padrąsinimas ir paskatinimas rašyti ir toliau! Ačiū labai, Ele!
Labai sudomino, kur tie gražūs ežerai Aukštadvaryje. Gal yra pasakojimas jūsų bloge?
Sveiki, Daliau. Deja, Aukštadvario apylinkės kol kas nespėjo patekti į mūsų tinklaraštį. Bet kada nors, pasitaikius progai vėl ten apsilankyti, tikrai atsiras pasakojimų ir apie mūsų klajones tuose kraštuose!
Informacijos mes ieškotumėm Aukštadvario regioninio parko svetainėje. Arba parko schemoje – ji čia. Sėkmės atrandant gražias vietas!
Dievinu šį takelį, nes vaikystėje šalia gyvenau ir dažnai lankydavausi. Visada turiu norą sugrįžti. Nors kelia žinau, bet tiesa jokių nuorodų neradau, tad šeimoms sunkoka jį atrasti. Sukti reiktų pavažiavus už bažnyčios, rasite žvyrkelį po dešinę, juo pavažiavus po kaire rasite įvažiavą į taką girdėsis šaltinėlio čiurlenas, ten jau bus medinės lentelės nuoroda. Rekomenduoju visiems, kad takas gyvuotų ir būtų lankomas
Ačiū labai už nuorodas ir komentarą! Turėtų būti puiki vieta gyventi. 🙂