Tęsdami savo pasivaikščiojimus Kauno marių regioniniame parke, nuvykome į Arlaviškių kadagių slėnį. Buvome susidarę įspūdį, kad tai gražiausias ir lankomiausias pažintinis takas netoli Kauno. Gausybė žmonių net ir nepaprastai šaltą pavasario dieną tai tik patvirtino. Kad pasivaikščiojimas daugeliui taptų dar kultūringesnis, tako pradžioje esančioje aikštelėje buvo atvykęs ir automobilis pardavinėjęs kavą. Medinėmis lentomis iškaltas takas, su puikiais vaizdais. Žmonės pasipuošę, nešini kavos puodeliais. Visa patirtis pradžioje nedaug skyrėsi nuo pasivaikščiojimo Laisvės alėja. Kita kilusi mintis, kad tokie vaizdai mums be galo primena užsienį savo augmenija ir stačiomis kalvomis. Takelis nuo pat pradžios veda stačiu šlaitu su gražiais vaizdais į Nemuną. Įrengta nemažai suolelių, gražiausioje vietoje ir didelė apžvalgos aikštelė.
Netrukus medinės lentelės baigėsi, paėjėję takeliu, nusileidome laiptais žemyn. Priėjimas prie Kauno marių lietuviškai paprastas ir nesutvarkytas. Grįžome į Lietuvą. 🙂 Mergaitės pažaidė savo standartinius pakrantės žaidimus, kurie kol kas dar nepabodo. Mes pasigrožėjome vaizdais ir kadagių slėniu iš kito kampo.
Grįžome prie laiptelių, takelio rodyklės toliau mus vedė atgal, bet kitu paprastu takeliu. Takelis po drėgnos nakties buvo pavirtęs tikru purvynu. Vienoje vietoje abi mergaitės pasižymėjo nuslysdamos į purvyną. Jei didžiukė tik “priklaupė” ant kelio, tai mažylė net už rankos laikoma kelis kart slidinėjo, kol galų gale išsipurvino ne tik batus ir kelnes, bet ir visą striukę bei mano kelnes.
Užkilome vėl ant kalvos, takelis pasidarė vėl sausas ir patogus žingsniuoti. Čia mergaitėms krito į akis netoli takelio, už tvoros besiganantys arkliai su apsiaustais. Per krūmų stagarus ir kupstus prasibrovėme arčiau tvoros, kad mergaitės galėtų apžiūrėti arkliukus iš arčiau. Kai jau tėveliai pradėjo šalti bestovėdami, šiaip ne taip įkalbėjome grįžti į takelį ir keliauti toliau.
Takelis neužilgo įsiliejo į medinį taką, kuriuo keliavome iš pradžių. Turbūt keistokai mes atrodėme purvinais batais ir drabužiais tarp švarių ir puošnių kadagių slėnio lankytojų.
Keliaudami takeliu sužinojome, kaip, su žmogaus pagalba, tokia gausybė kadagių čia atsirado, paskaitėme Ronakalnio legendą, atkreipėme dėmesį į upelio slėnį ir pasigrožėjome pirmosiomis žibutėmis. Tik va gryno oro šalia kadagių įkvėpti pavykdavo ne visada. Vienas kitas rūkorius, praėjęs pro šalį, palikdavo dūmelį tvyroti ilgam..
Arlaviškių pažintinis takas galėjo tapti pirmuoju takeliu, kurį mūsų vaikai būtų įveikę be maisto. Bet keliauti namo tuščiais pilvais nesinorėjo, tai, susiradę tuščią suolelį su gražiu vaizdu į Nemuną, sočiai prisikirtome. Ir savo taisyklei “nė takelio be maistelio” nenusižengėme. 🙂
Dar skaitėme apie Arlaviškių pažintinį taką čia:
http://www.kelioneslietuvoje.com/arlaviskiu-pazintinis-takas/
http://www.mariukasm.lt/arlavikiu-pazintinis-takas/
http://www.turistopasaulis.lt/kadagiu-slenis/#.VSqXpnkcReg
Nuostabus estetiškas kelionės aprašymas.
Ačiū labai!