Lietuvos aviacijos muziejuje

Žiegždrių geologiniu taku, Kauno marių regioniniame parke »

Lietuvos aviacijos muziejuje

15 kovo, 2015 autorius Mama

Nelabai suprantame, kaip šis muziejus taip ilgai sugebėjo išlikti mums nežinomas. Net ir dabar apie jį sužinojome visai netikėtai – gavome lankstinuką tiesiai į rankas “Adventur“ parodoje. Ilgai sukome galvas, kodėl nesame jame buvę nei mokyklos, nei studijų laikais, nors muziejus veikia nuo 1983iųjų. Muziejus pasipuošęs lipduku “Šeimai palanki vieta“ ir mes visi keturi vieningai tam pritariam. Prie muziejaus šeštadienio rytą radome didžiulę tuščią aikštelę, kur nesunkiai įtaisėme savo automobilį.

Netoliese stovėjęs autobusiukas liudijo, kad viduje turėtų būti ir nemaža lankytojų grupė. Bet kai įėjome į vidų net nepasijautė, kad kas nors be mūsų dar būtų. Net ir atėjus dar dviem lankytojams keliai beveik nesusikirsdavo. Atrodė muziejus visus “praryja“ ir visą laiką salėse bei lauke buvome vieni.

Pirmoji salė mergaites sužavėjo nuolydžiu taku pritaikytu neįgaliesiems. Kol mes atidžiai skaitėme ir apžiūrinėjome ekspoziciją apie XXa. pr. nepriklausomybės laikų aviaciją, mūsų mergikės mankštino kojas po kelionės bėgiodamos aukštyn-žemyn. Didžiukę labiausiai sudomino ženkliukai už sporto varžybas, taip pat eksponuojami pirmojoje salėje bei aviatorių apranga. Salėje daugybė mažų lėktuvų modeliukų, tad mergaitės puolė rinktis sau gražiausius.

Bet netrukus mažylė jau tampė už rankovės ir skubino keliauti toliau. Antrojoje salėje suradome sustatytų lėktuvų, sraigtasparnių. Pirmieji mergaitėms ir paliko didžiausią įspūdį. Be to, jos galėjo įsitaisyti piloto kabinoje ir pailsėti. Mažylė tik baisiausiai nusivylė, kad čia pavyks tik pasėdėti, bet neteks pavalgyti.
Dar vienas mažas kambarėlis apie A.Gustaičio aviacijos institutą su galimybe taip pat prisėsti ant piloto kėdžių. Išėję pasukome į salę su skrydžio imituokliu. Nors pradžioje buvome atsisakę tokio užsiėmimo, bet, suradę ir užsiėmimų vaikams tame pačiame kambaryje, suviliojome tėtį išbandyti piloto kabiną. Tėtis daužė vieną po kito lėktuvus, kol galų gale pakilo į dangų. Mergaitės gavo pasivažinėti-pasivaikščioti senovine žaisline mašinyte, bei nuspalvinti lėktuvus. Ir, kas pasitaiko be galo retai, net rado idealiai padrožtus pieštukus bei švarius lapus!

Kai tėtis iš antro karto sėkmingai nutupdė lėktuvą oro uoste gavome progą pasiklausyti be galo įdomaus pasakojimo apie lėktuvų pilotavimą, jų priežiūrą, patikrinimus tarp skrydžių. Labiausiai man įstrigo, kad dideliuose lėktuvuose laidų išvedžiota gali būti net ir 300km. Taip ir įsivaizdavau juos išvyniotus palei autostradą nuo Vilniaus iki Klaipėdos.
Bet gero po truputį ir mažylė išskubino mus keliauti toliau. Atėjome į didžiausią salę. Pirmajame jos aukšte mergaitės surado vaikiškus medinius lituanica lėktuvėlius pasisupti (mūsų laimei du). Kol jos suposi mes ramiai apžiūrėjome Dariaus ir Girėno, A. Gustaičio kambarėlius.

Vėliau visi atsidūrėme salėje, skirtoje ugniagesiams su technika iš senesnių laikų. O iš jos išėjome į lauką apžiūrėti didesniųjų lėktuvų ir sraigtasparnių. Labiausiai mergaitėms patiko sraigtasparnis su nuplėšta uodega. 🙂
Paskutiniojoje salėje mūsų laukė įvairaus dydžio skraidymo aparatai. Tiek lėktuvai, tiek sklandytuvai, tiek visai maži skraidantys aparatai įdomiais pavadinimais Boružė ar Širšė. Jie net panašiai išdailinti, kad nesuabejotumėm jų pavadinimu.