Prie Škėvonių atodangos Birštone

Prie Škėvonių atodangos atvykome turbūt pačiu gražiausiu metu, kai daugybė medžių jau buvo numetę lapus ir atsivėręs vaizdas į tolius, bet kartu dar išlikęs ir vienas kitas medis su paauksuotais ar net dar žaliais lapeliais. Sutikome tikrai nemažai žmonių vaikštančių takiuku, nežinia ar taip būna dažnai, ar tiesiog mums taip pasisekė. Pati Škėvonių atodanga gražiai sutvarkyta, su medinėmis lentutėmis apkalta apžvalgos aikštele, suoliuku ir apsaugine tvorele. Internete visur Škėvonių pažintinio tako pradžia nurodomas restoranas “Birštono seklytėlė“. Galbūt tai tikrai garsus restoranas ir visi labai gerai žino, kur jis įsikūręs. Bet mes labiausiai apsidžiaugėme radę ir rudąją kelio rodyklę į Škėvonių atodangą. Lygiu lauku privažiavus miškingą kalvelę, įrengta stovėjimo aikštelė automobiliams. Patogiai palikę mašinytę pasiekėme restoraną ir nuo jo laiptukais ir takeliu per šlamančius lapus užkopėme į kalvą. Belipdami matėme ir vieną kitą medinuką, liudijantį, kad kadaise čia kažkas buvo įrengta vaikams. Dabar viskas buvo užklota lapais ir vargu ar benaudojama. Mergaitėms labai patiko šiurenti lapus ir, jau įveikus įkalnę, bėgioti lygiu takeliu.  Mes, tuo tarpu, pradėjome dairytis, nes, tik užkopus, atsivėrė vaizdai į Nemuną. Taip bežingsniuodami nė nepastebėjome, kaip atsidūrėme prie pačios atodangos. Sunku pasakyti, kuo mergaitės buvo labiau sužavėtos, ar vaizdu, ar tuo, kad tokioj vietoj tai jau tikrai gaus valgyti.. Jų nuojauta nemelavo, prie atodangos praleidome tikrai daug laiko ir sočiai užkandome. 🙂 Už atodangos takelis leidosi stačiai žemyn. Mažylė įsikibo tvirtai į ranką ir kai kur vietoj ėjimo čiuožė žemyn, ar kabėjo ant rankos. Į viršų kilo nemažai žmonių, dažnai stabčiojome prasilenkti. Netrukus priėjome ir dar gausesnį būrį žmonių, nes atsidūrėme prie Birštono Karališkosios Rezidencijos. Miškelyje prie viešbučio rodyklėmis nužymėtas nedidelis ratukas, kuriuo galima patogiai pasivaikščioti, kaip tikrame kurorte. Nemažai vietų, kur prieinama pati upė, tad būtinai mergaitės pamėtė akmenukus ir pagaliukus į Nemuną. Kol apsukome ratelį, žinoma, vėl atėjo baisus alkis. Įsliūkinome į viešbučio teritoriją. Joje patogiai įsitaisę pavėsinėje pavalgėme dar kartą, mergaitės pasisupo šiokoj tokioj žaidimų aikštelėj. Mes, prisiminę nežinia kokio senumo reklamą apie rezidenciją senatvei, pasvarstėme, ar čia dar vis patogiai gyvena pagyvenę žmonės. Galų gale šaltis priveikė mus visus ir patraukėme atgal. Kad nereikėtų grįžti tuo pačiu keliu, pasirinkome eiti palei upę. Radome kiek pramintą takelį, kuris nuvedė iki pat Birštono seklytėlės restorano. Dvimetei takelis, apaugęs žolėmis, kai kur atrodė kaip neįžengiama giria su kupstais iki kelių. Tad neilgai trukus, bendru susitarimu, mažylė atsidūrė ant pečių ir galėjome paspartinti žingsnį. Paupy radome nemažai įdomių akmenukų, titnago. Didžioji, kad nebūtų per lengva eiti, prisikrovė akmenų pilnas kišenes. Takelio pabaigoje mūsų laukė netikėtumas. Priėjome pievą, su ją aprašančiu stendu. Pasirodo tai panemunės sauspievė, kur stengiamasi, kad žmogaus veiklos būtų kuo mažiau ir galėtų gyventi reti drugiai bei augalai. Mergaitės susižavėjusios žiūrėjo į stende nupieštus drugelius ir gėlytes. Po tokio gražaus pabaigos akcento prie restorano iškopėme ant kalvelės ir netrukus jau sėdėjome automobilyje. Visur skelbiama, kad Škėvonių pažintinio tako ilgis 1,6km. Vargu ar mes įveikėme visą taką, nes niekur neradome jo schemos. Nei internete, nei stenduose. Mūsų maršrutas vedė Škėvonių gūbriu nuo Birštono seklytėlės iki Birštono karališkosios rezidencijos ir atgal paupiu. Įveikėme, ko gero, apie 2km. Užtrukome beveik 3 valandas.

Daugiau apie Škėvonių atodangą:
http://www.visitbirstonas.lt/zemelapis/gamtos-paminklai/skevoniu-atodanga http://www.visitbirstonas.lt/zemelapis/aktyvus-laisvalaikis/pesciuju-takai/skevoniu-pazintinis-gamtos-takas-ilgis-1-6-km