Labanoro girios tako pradžia už 3km nuo Labanoro miestelio. Takas prasideda visai prie pagrindinio kelio link Kaltanėnų. Automobilį patogu palikti poilsio aikštelėje įrengtoje prie kelio. Takelio pradžioje apima keistas jausmas. Akys mato girią, nosis užuodžia gryną orą, bet ausyse kartas nuo karto girdėti mašinų ūžimas. Takas pradžioje nenutolsta nuo pagrindinio kelio Molėtai – Kaltanėnai. Atvykome pasivaikščioti ankstyvą, šaltą rudens rytą. Takelį įveikėme nesutikę nė vieno žmogaus ir anei jokio gyvūnėlio. Miegojo, atrodė, ir visi augalai apgaubti pirmojo šerkšno. Tokia tikra rudeniška ramybė. Vieninteliai ramybės drumstėjai mes su vaikais.
Miškas pilnas pilnutėlis peraugusių ir senstelėjusių grybų. Kur tik pasuksi žvilgsnį, ten galėtum kokį grybą čiupti ir mesti pintinėn.. Deja, kiek pavėlavome su sezonu ir daugelį grybų-senukų tiesiog nulydėdavome akimis. Vyresnioji atkakliai ilgą laiką vis bandydavo mums įsiūlyti kokį mažiau peraugusį grybą, taip neleisdama pamiršti savo aistros grybavimui..
Takelis, prasidėjęs kaip miško keliukas, netrukus susiaurėjo iki praminto, siauro miško takiuko. Vargu, ar būtų patogu vežti vaikus vežimėlyje, kaip kad skaitėme takelio pradžios stende. Keliavome per eglyną, kur kartais tekdavo nuolankiai nusilenkti skarotoms šakoms, kad galėtume praeiti toliau. Netrukus mūsų laukė senas pilkapynas.
Kartas nuo karto surasdavome po stendą su bendra informacija, apie skruzdėlynus, genius, miško ežerus. Stendų nėra gausu.
Išlindę iš eglyno atsidūrėme šviesiame miške, kur mūsų laukė viena kita užsilikusi bruknė. Mergaitės kruopščiai nurinko paskutines raudonąsias uogeles, nepaliko nė vienos paukščiukams ar žvėreliams.
Pavalgius atėjo metas lazdoms, pagaliams. Nors jų pilnas miškas įvairiausių, bet mergaitės būtinai nepamiršo pasipešti, kuris bus kurios. Emocingai išsiaiškinusios ir vis tiek nesutarusios, kurios šaka ilgiausia, storiausia ir visokia kitokia “-iausia”, keliavo toliau.
Netrukus atsidūrėme pirmykščiame miške. Atėjus iš šviesaus pušyno iš karto pajutome baugią tankmės tamsą. Po kojomis atsiradusios medinės lentos pagelbėjo pereinant šlapią šabakštyną. Mums, pripratusiems vaikščioti įrengtais takais, senovinėje girioje turbūt būtų nelengva..
Neilgai trukus, persiritę per kalvelę, atsidūrėme papelkėjusioje ežero pakrantėje. Čia mūsų laukė didžiausias kelionės skanėstas – spanguolės. Jos buvo nei senstelėjusios, nei peraugusios, o prisirpusios – pačiame gražume. Plotelis spanguolių nedidelis, toli nuo takelio nėjome, bet privalgėme nemažai.
Mediniu takeliu netrukus priėjome ir medinę apžvalgos aikštelę į Labanoro ežerą. Išlindusi saulė gražiai apšvietė gamtą ir sušildė mus dar vis įšalusius nuo ryto.
Kiek paėjus, suradome poilsio aikštelę su suoleliais. Čia mergaitės nepraleido progos rimtai užvalgyti ir pailsėti. Netrukus takas nusuko nuo ežero pakrantės ir vėl mus nuvedė gilyn į mišką.
Perėję tankesnį mišką išėjome į šviesų pušyną ir keliaudami smėlėtu takeliu, galų gale mergaičių džiaugsmui suradome “pažaliuokių” (juosvažalių baltikų) pietums. Prisirinkę grybų, o dar daugiau jų palikę kirmyti toliau, užkopėme kalvelėn. Ant jos mus pasitiko tas pats mašinų ūžimas, iš kurio nesunku buvo suprasti, kad artėjame prie savo automobilio, o smagi išvyka – prie pabaigos.
Takelio ilgis 2,6km, užtrukome vos vos daugiau nei 3 valandas.
Parašykite komentarą