Šaltojo karo muziejuje Plokštinės miške prie Platelių

Plokštinės pažintiniu taku aplink Šaltojo karo muziejų »

Šaltojo karo muziejuje Plokštinės miške prie Platelių

21 gruodžio, 2014 autorius Mama

Galų gale šią vasarą ir mes ištaikėme laiko aplankyti Šaltojo karo muziejaus ekspoziciją. Nors gerai išreklamuotas ir gausiai lankomas muziejus, bet nebuvome tikri ar ten mums su mergaitėmis jau metas keliauti. Mums tėveliams, tai žinoma, smagu pasidairyti, bet ar valandos ekskursija yra ištveriama mūsų dvimetei? Bet šį kartą, reikia pripažinti, mažylė nenuobodžiavo. Saugiai įsitaisiusi tėčiui ant pilvo, kartas nuo karto pagrauždama duoniukų, smalsiai žvelgė į visai neįprastą aplinką ir daug dairėsi. Ekskursija vyksta kas valandą. Su įvairių žemėlapinių planuotojų pagalba susiskaičiavome, kada čia mums išvykti, kad Šaltojo karo bazėje būtume nei per anksti, nei per vėlai. Išlaukti valandą kažkur su vaikais ne juokas.. Bet kiek beskaičiuotumėm, žvyrkelis pabaigoje per mišką mus gerokai sulėtino ir vos spėjome prieš ekskursijos pradžią.

Mums iš paskos atvažiavo pilnas pilnutėlis autobusas įkaušusių lankytojų.. Nesugebėjome net išsitekti bilietų pardavimo salėje visi.. Sunkiai įsivaizdavau, kaip mes tilpsime pačiame muziejuje ir ko teks klausytis..

Bet kaip išganymo sulaukėme užsieniečių ir prisiprašėme į ekskursiją anglų kalba. Tai buvo geriausias mūsų sprendimas, išgelbėjęs visą pusdienį. Vietoje 40ties ar daugiau lankytojų grupės, papuolėme į nedidelę 10 žmonių grupelę. Vienintelis minusas beliko, kad mūsų penkiametė jau labai norėjo suprasti, ką pasakoja ir mums teko karts nuo karto išversti ir paaiškinti.

Praėję atkurtas apsaugines 5 lygių tvoras, nukeliavome į pagrindinį ekspozicijos pastatą po žeme. Vyresnioji tvirtai įsikibo į ranką, o mažylė prisiglaudė, vis tik jos labiau atvirų erdvių mėgėjos.. 🙂

Bet nerimas neužilgo išsisklaidė, kai reikėjo apžiūrėti daugybę nuotraukų ir viską išsiaiškinti. Gidas pasakojo įdomiai, su mums įprastu lietuvišku akcentu. Užsieniečiai turėjo tiek įdomių klausimų, kur mums vietiniams net į galvą nebūtų šovę klausti. Labai gera kartais ir Lietuvoje pasijusti keliautojais iš svetur.

Ekspozicija įvairi, kai vaikams pabosdavo nuotraukos ir pasakojimai, netrukus dėmesį prikaustydavo manekenai, vaizduojantys tų laikų atmosferą. Daug sužinojome apie šaltąjį karą, ko nežinojome, nes jo metu dar buvome maži. Ir ne tik apie sovietinius šaltojo karo pasiekimus, bet ir tuometinį “priešų“ pasirengimą.

Galėjome stebėti filmuką su raketos paleidimu. Labai smagu ir juokinga paskaityti senovinę abiejų pusių propagandą.

Beveik visas nuspalvintas žemėlapis priminė, kaip vos ne visos šalys tiesiogiai ar netiesiogiai buvo įsitraukusios į šaltąjį karą.

Netrukus priėjome ir kambarėlį, kur galėjome pasimatuoti įvairiausiais dujokaukes bei prisiminti karinio parengimo pamokas mokyklose.

Sunkiau buvo patekti pažvelgti į raketos šachtą. Mes su didžiuke šiaip ne taip pralindome pro siaurą, anksčiau buvusią angą. Bet tėčiui su nešyklės gyventoja teko pasinaudoti kitu, platesniu, įvairesniam lankytojų ratui parengtu įėjimu.

Pačioje pabaigoje mūsų didžiukei teko neįprasta užduotis – paleisti branduolinę raketą. Ji buvo įvykdyta su didžiuliu džiaugsmu ir uolumu. Labai tikiuosi, kad tai pirmasis ir paskutinis bandymas jos gyvenime. 🙂

Beliko tik ištrūkti į dienos šviesą, perėjus ilgu ilgu be galo aidinčiu koridoriumi. O viršuje atrodo net ir saulė šviečia skaisčiau ir gyvenimas toks gražus ir žalias..