Biržuvėnų dvare esame buvę prieš gerą dešimtmetį. Kai jis sau ramiai stovėjo toks senas, apleistas ir nelabai remontuotas. Po to, visur laikraščiuose, garsiai nuskambėjo žinia, kad dvaras sudegė beveik iki pat pamatų. Bet šis skaudus įvykis irgi pasirodo buvo jau prieš dešimt metų 2004-aisiais.. Šiemet suradome naujai atstatytą visą dvaro sodybą su pagrindiniais pastatais: oficina, arklidėmis, tarnų bei ponų namais.
Pasiskambinome Žemaitijos informacijos centro puslapyje nurodytu telefonu į Biržuvėnų dvarą ir susitarėme dėl lankymo. Telefono neišsisaugojau, juk visada rasime internete. Atėjus sutartos dienos rytui, kaip ir buvome pažadėję skambiname. Bet šį kartą, pasirodo, vietoj Biržuvėnų dvaro telefono pakliuvo Biržuvėnų muziejaus telefonas. Iš karto buvome informuoti telefonu, kad čia muziejus, o ne dvaras.. Bet mums ne taip ir svarbu, jei važiuojam į Biržuvėnus, norime pamatyti viską, ką spėsime. Tad užtikrinome, kad atvyksime ir į muziejų.
Susisodinome mergaites į automobilį ir bevažiuodami pabandėme surasti kitą telefoną. Paskambinome antruoju, pasirodo muziejaus moteriškė jau laukia mūsų Biržuvėnų dvare ir jau pranešė, kad atvyksime ir dvarui. Na, tuo geriau mums. 🙂
Atvykome šiek tiek pavėlavę ir kol iškrapštėme mergikes iš automobilio pamatėme nueinančią ekskursiją kažkur tolyn. Jau nebuvome tikri, ko mes atvažiavome apžiūrėti, ir kas mūsų laukia. Bet dvaro moteriškė mus maloniai nusiuntė su matytąja ekskursija į muziejų. Nusileidome nuo kalniuko į gretimą pastatą, buvusią mokyklą, prie pat buvusio kartono fabriko. Pasirodo joje dabar įsikūręs muziejus.
Muziejaus savininkė su įkvėpimu pasakojo apie muziejaus eksponatus, vaikams (vaikų buvo ir daugiau) leido išbandyti įvairius buities rakandus. O eksponatų, senovinių indų, drabužių, batų, namų apyvokos reikmenų sukaupta nemažai pilnut pilnutėliai 2 dideli kambariai ir dar vienas kaip atkurta gyvenamoji zona.
Apatiniame aukšte radome ekspoziciją, skirtą, apie 300 metų Biržuvėnų dvarą valdžiusiems, Gorskiams. Muziejaus šeimininkė ir čia pažėrė įdomių detalių iš dvarininkų gyvenimo.
Tuo gal pasakojimai ir būtų pasibaigę, bet smalsesni lankytojai klausimas po klausimo atvedė prie Biržuvėnų peripetijų. Išgirdome apie lobio radybas, ir interesų konfliktus, apie muziejaus išsikraustymą ir jo gyvavimo subtilybes. Nedrįsiu svarstyti, ar ši informacija mums buvo naudinga ir reikalinga, bet minčių sukėlė įvairių.
Bet.. Jei pavyktų suvienyti jėgas, būtų galima nuveikti daug daug daugiau.. Juk net ir patarlė sako, kur du stos, visados daugiau padarys.. Liūdna matyti dabartines aistras, bet laikas bėga, ir anksčiau ar vėliau, tikime, situacija pasikeis į geresnę pusę.. Nieko amžino juk nėra..
Po muziejaus iškeliavome apžiūrėti dvaro. Ir nors po pirmojo pokalbio telefonu mums buvo pažadėta, kad galėsime pamatyti ne tik ponų namą, bet ir transporto priemones, taip neįvyko. Tądien aplankėme tik ponų namą, kuriame iš senojo pastato likę tiek nedaug.. Šiandien dvaras priminė labiau kaimo turizmo sodybą su turtinga “dvarine” praeitimi. Dvare pasiūlė aplankyti ir Gorskių kapą, šaltinį “Laumės pėda” bei pasivaikščioti. Bet, kaip dažnai nutinka su vaikais, turėjome savo smalsumą stabdyti ir keliauti miegoti pietų miego.. 🙂
Daugiau apie Biržuvėnų dvarą:
http://www.telsiaitic.lt/17515/ekskursijos/naujai-atgimusi-birzuvenu-dvaro-sodyba.html
http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/223
http://www.dvylikakedziu.lt/index.php/dvar-istorijos/81
Sveiki, kaip įdomu, mes šiame dvare apsilankėme 2014 metų vasaros pradžioje. Daug informacijos neieškojom apie šį dvarą, nes mūsų išvykos tema buvo apie Tadą Blindą, tad mums būtų užtekę ir dvaro sodybos teritoriją pamatyti, kuri pasirodo buvo visai nemaža ir pilna įvairių įdomių statinių, gaila kad tik vos keletas jų buvo prikeltą naujam gyvenimui. Na bet buvo atidarytas ir pats dvaras, o smagus vaikinukas mums greitai viska ir aprodė. Tas vaikinukas galiausiai mūsų buvo pramintas “Tadu Blinda”, nes paėmė pinigus už bilietėlius, kurie galiausiai paaiškėjo buvo ne į muziejų, o mokestis už jų pačių reklamą, nes pagrindinė to vyruko, užduotis buvo mus įtikinti čia rengti šeimos šventę. Na o galiausiai paklaustas, ką butų galima čia dar pamatyti tai jis užsiminė tik apie šaltinį “Laumės pėda”, o kad dar yra kažkoks muziejus, tai nieko neišgirdom. Tai nejaugi čia tokios intrigos, ar tiesiog tas muziejus ten dar nebuvo įsikūręs?
Dėkui, Lina, už komentarą! Mums labai patiko jūsų išvykos tema! 🙂 Taip labai, kad net galbūt paauginę vaikus, pasinaudosime jūsų idėja. 😉 O muziejus, pasak Žemaitijos turizmo informacijos centro, atkurtas netrukus po gaisro 2005-aisiais.. Bet veikia tik iš anksto susitarus telefonu, kaip ir daugelis šiuose kraštuose, gal dėl to jums muziejų ir pamiršo paminėti.. 😉