Dievo krėslo miške, pusiaukelėje tarp Telšių ir Žarėnų

« A.Jonušo žemaitiškoje, japoniškoje, kiniškoje sodyboje Telšiuose

Dievo krėslo miške, pusiaukelėje tarp Telšių ir Žarėnų

7 gruodžio, 2014 autorius Mama

Pabuvoję A.Jonušo japoniškoje, kiniškoje, žemaitiškoje sodyboje Telšiuose, pradėjome regzti planą, kaip surasti atkurtas žemines Dievo krėslo miške. Svarstydami praleidome turbūt kokį mėnesį, kol galų gale ryžomės tiesiog važiuoti ir pažiūrėti ar ką nors rasime.

Mūsų dideliam džiaugsmui nuo Telšių – Žarėnų kelio į mišką pasiūlė sukti rudoji rodyklė. Pavažiavę gerokai per mišką, visai neblogu smėlėtu keliuku, atsidūrėme kryžkelėje. Bet ir joje nebuvome palikti likimo valiai. Pabandėme gerai įsižiūrėti į pateiktą schemą ir įsiskaityti į rodykles. Visos rodyklės vedė į dešinę, tik viena vienintelė į žeminę, į kairę. Pasijautėme beveik kaip pasakoj, nežinantys, kur mums dabar sukti. Vos ne vos susitarėme pasukti kairėn.

Važiuojam važiuojam pasukę, kol dar viena rodyklė nukreipė dar labiau kairėn. Vėl važiuojame važiuojame, ant rodyklių atstumai skirtingi, miškas tankus, kelias pradėjo blogėti.. Jau nebebuvome tikri ar nuvažiuosime, kol pastebėjome taip išsiilgtą rodyklę, vedančią į žeminę vos už kelių šimtų metrų. Šiaip ne taip įspraudę vieną automobilio šoną į eglyną palikome vietos kitiems automobiliams, jei jie važiuotų ir toliau patraukėme pėsčiomis.

Kelias mus nuleido į gana gilią daubą ir nors kelias smagus, bet aplinkui mus supo tikra giria. Žeminės nesimato net ir ją beveik priėjus, ji gražiai užmaskuota šlaite su eglėmis. Tik išmintas takas ir rodyklės padėjo ją nesunkiai surasti. Žeminė su ventiliacijos angomis ar “kaminais“, kad galima būtų šildytis, viduje platus gultas, stalelis ir šildytuvas. Įdomu ar galima būtų apsistoti joje tiesiog keliaujant pėsčiomis per mišką. Žemiau žeminės labai graži, retesnio miško, dauba, gal šiek tiek vos vos pelkėta būna drėgnesnėmis vasaromis, ar kitu metų laiku. Ir mes įsivaizdavome, kad apylinkėse tikrai neturėjo trūkti maisto, nei uogų, nei grybų.. Gera įsivaizduoti visą miškinį gyvenimą romantiškai.. Nors ir suprantame, kad realybėje jis toks tikrai nebuvo..

Vaikai pažaidė su žaisliniu išdrožtu šautuvu, bet labiausiai patiko laipioti ant žeminės stogo, o jis tiesiog samanų kauburėlis kalno šlaite..
Gerokai padūkę, keliavome atgal į automobilį aplankyti kitoje miško pusėje esančio Dievo krėslo kalno ir gal dar ko nors. Visai smagu turbūt būtų nuo vieno prie kito objekto eiti pėsčiomis bekele per mišką ir pasijusti tikrais partizanais, bet dėl nemenko atstumo (susidarytų gal koks 15 km) šį kartą buvome tikri automobiliniai turistai.

Į pirmąją kryžkelę grįžome sėkmingai, nors atgalios jau jokios rodyklės nevedė ir teko kliautis atmintimi. Iš kryžkelės keliavome toliau, ieškoti partizanų žūties vietos. Ir nors buvo rodyklės, paskutiniąją pražiopsojome, užsispoksoję į be galo gražią samanų paklotę ir išraiškingą kalnais bei daubomis išraižytą reljefą. Teko grįžti nukabinus nosį ir ieškoti rodyklės atidžiau. Čia radome net išmintą stovėjimo aikštukę porai automobilių ant tokios pas nuostabiai žalios samanų paklotės.

Nuo čia miško takiuku pasiekėme žuties vietą, paženklinta atminimo paminklu. Vieta visai nedėkinga, iš vienos pusės upelis, iš kitos aukštas kalnas, matyt ir pasislėpti nelabai belieka kur.. Liūdna..
Iš čia keliavome link Dievo krėslo kalno. Jis jau labiau susijęs su pagonybės šventviete, nei su partizanais, tai atsipūtėme tiesiog gamtoje. Dievo krėslo kalnas savo forma primena krėslą, matyt iš čia ir gavo savo pavadinimą. Ant to krėslo “sėdėdamas“ gali žvelgti į nediduką pelkinį ežerėlį tankios girios glūdumoj. Gali būti, kad kadaise tai buvo šventa pagonybės vieta, ar net stovėjo bažnyčia..

Uodų sezonas jau buvo bepasibaigiąs, grybų sezonas dar nebuvo prasidėjęs, tai miške atrodė esame visai vieni. Neskubėdami, su ilgais pokalbiais ir pažaidimais Dievo krėslo miške praleidome net 3 valandas, jei būtume skubėję, tikriausiai būtume užtrukę apie 1,5 val.