Spigino rago pažintinis takas Varnių regioniniame parke

« Debesnų botaninis takas Varnių regioniniame parke

Lūksto Gintarų takas Varnių regioniniame parke »

Spigino rago pažintinis takas Varnių regioniniame parke

lapkričio 1, 2014 autorius Mama

Kartais bekeliaujant Lietuvoje apima toks jausmas, kad atsidūrei pasaulio krašte. Kur tyku, ramu, retai kas užsuka. Šį jausmą aš labai branginu. O tokios vietos širdy išlieka ilgam. Atvykus į Spigino rago pažintinio tako pradžią būtent taip ir pasijaučiau. Nuotaikos prasme šis takelis mūsų vasaros pats mieliausias. Bet jausmai jausmais, o realybėje žmogaus darbo įdėta nemažai, kad vieta galėtų būti lankoma. Ir pieva nušienauta, ir takelis išklotas medinukais šlapiausioje vietoje, net įrengti laipteliai nusileisti nuo stataus šlaito.

Po to, kai taip nelengvai suradome Debesnų botaninio tako pradžią, nebuvau tikra, kad šį takelį mums pavyks surasti. Bet nuo kelio tarp Stervo ir Biržulio ežerų vedė mūsų pamėgta rudoji rodyklė.

Pavažiavę miško keliuku atvykome prie stendo ir pievos. Automobilių aikštelė, jei ir buvo įrengta, tai mums buvo neprieinama dėl griovių ir nelygumų. Automobilį palikome tiesiog kelio pabaigoje, šiek tiek labiau pakraštyje, jei netikėtai atvyktų koks traktorius.

Patraukėme keliuku per pievą. Dalis jos buvo nušienauta, kita dalis lingavo vėjuje su įvairiausių spalvų gėlėmis. Pievos pakraščiuose, pamiškėje buvo matyti mediniai kuoleliai ir lentelės. Prie vieno artimiausių, nužirglioję per pievą, radome žymę senovinės gyvenvietės. Jų čia atrasta nemažai. O pačiame Spigino rage, net kelios senovinės kapavietės.

Pievos gale suradome žemuogių pievelę, bet nespėjome jos visos nurinkti. Atskridęs spiečius zyziančių uodų ginė mus eiti toliau. Nustebome, nes pievoje nebuvo nė vieno uodo. Takelis vedė laipteliais žemyn į miško tankmę, ir uodų priežastis iš karto paaiškėjo. Miškas – buvęs ežeras – pelkingas ir labai šlapias. Nuo tos minutės, kai įlindome į mišką uodų spiečiai ramybėje mūsų nepaliko, keliavo kartu. Mažylė iš karto užsiropštė ant rankų, nes tie keisti zvimbiantys padarai jai visai nepatiko. Vargu, ar tai teisingas sprendimas, nes mažiau judančią ją uodai daug labiau kando, bet ne taip lengva įtikinti kuo nors dvimetinukę.

Kad nesušlaptų kojos, takelis nutiestas medinukais. Bet šį kartą apvaliais ir slidžiais. Slidinėdama su mažyle ant rankų kartais pasijusdavau kaip koks cirko žongliruotojas. Didžioji išbandė ir prisėdimus einant, visa laimė neskausmingai. Bet nuo to karto tvirtai įsikibo į ranką ir jos nebepaleido. Šį kartą vaikai klusniai žingsniavo su mumis. Šioks toks paįvairinimas, kai nereikia gaudyti bėgiojančių ar varyti stoviniuojančių.

Perėję mišką priėjome Spigino ragą. Tai buvusi Biržulio ežero sala, o dabar iškilusi, medžiais neapaugusi kalva vidury miško. Ir, žinoma, su pačiomis skaniausiomis žemuogėmis. Kiek leido uodai pasirinkome, kol nebeištvėrę keliavome toliau. Takelis vedė ir toliau, kol priėjome miško pabaigą ir galėjome pažvelgti link nutolusio Biržulio ežero pro pelkingas jo pakrantes. Čia būtų nebloga vieta užkąsti beuodžiu periodu. Bet dabar tik trumpam stabtelėję, apsukę ratuką grįžome prie Spigino rago. Pasirinkę jau ne tik žemuogių, bet ir aviečių, sparčiu žingsniu grįžome į pievą. Kur vėl uodų neliko nė kvapo.

Oficialus tako ilgis 1km, mes pirmyn atgal nuėjome viso 2km. Šį kartą ėjome sparčiu žingsniu, tad užtrukome tik 1val. Nors užkandžiauti niekur nestojome, bet dar spėjome šiek tiek pauogauti.