Akmenės gamtos ir kultūros parke

« Fitozauras, drugeliai ir fosilijos Akmenės krašto muziejuje

Akmenės gamtos ir kultūros parke

27 rugsėjo, 2014 autorius Mama

Aplankius Akmenės muziejų mus užklupo baisus alkis. Pietus turėjome pasigaminę iš anksto, tad beliko surasti vietą, kur galėtume pavalgyti. Akmenės gamtos ir kultūros parkas mūsų nenuvylė, ten radome gausybę stalų ir suolų gamtoje puikiai iškylai. Išvažiavę iš Akmenės parką privažiavome greitai. Parkas siauras ir ištįsęs palei upelį, iš kitos pusės įrėmintas automobilių kelio. Alkis vis skatino kuo greičiau stoti. Ir kai viltys rasti valgio vietą parko pradžioje neišsipildė, važiavimas palei parką gerokai prailgo. 🙂

Pievelė pietums virš estrados

Visa laimė mus netrukus pamalonino tuščia, nemenka, pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė beveik pačioje parko pabaigoje. Ir čia buvo vieta ne tik automobiliams, bet už medžių juostos, pieva su stalais, suolais ir vaikų žaidimų aikštele. Kaip tik tai, ko ieškojome.
Vaikai vis negalėjo apsispręsti ar svarbiau pavalgyti, ar pasisupti, tai tik vos vos užkando, kad jau “grobs grobo nerytų“. Atlėgus įtampai mūsų akys pradėjo matyti daugiau visko aplinkui. Už pievos galėjome nusileisti į parko estradą. Apdailinta akmeninis, skulptūromis ji buvo pilna triūsiančių žmonių. Jie ruošėsi vakare vyksiančiam Giulijos koncertui. Pievoje triukšmavo žoliapjovės, netoliese į automobilį buvo kraunamos šakos ir šiukšlės. Darbas virte virė.

Mes nusileidome nuo kalvelės į estradą ir patraukėme pagrindiniu takeliu per parką. Tai šen, tai ten mūsų dėmesį patraukdavo medinės skulptūros, vaizdas į Dabikinės upelį, prisirpusios žemuogės. Taip neskubriu žingsniu mėgaudamiesi gamta priėjome dar vieną mini aikštelę. Joje buvo ruošiamasi poezijos vakarui. Ant žolės gulėjo išpakuota palapinė, kurią mus pakvietė pagelbėti pastatyti. Palapines statyti mes be galo mėgstame, tad atsisakyti nebūtume galėję.. 🙂 Mums pasirodė, kad tokio tipo palapinė viena populiaresnių Lietuvoje, bet mes nebuvome tokios statę. Viduje sukunkuliavo iššūkių pasiilgęs kraujas ir griebėmės darbo. Puolėme bandyti vieną variantą, kitą. Darbą vis pertraukdavo vaikai, kuriuos teko ganyti, kad nepabėgtų. Galų gale mažylė nusprendė, kad ji be galo nori į tualetą. Taip labai nori, kad net niekur nesuspėjo. Teko mesti visas palapines vidury darbo ir keisti drabužius.

Kol dorojomės su užklupusiomis vaikiškomis problemomis, į talką atvyko daugiau žmonių. Moteriškė su džiaugsmu užsiėmė mūsų mergikėmis, visur vedžiojo, žemuogiavo ir galų gale taip išgyrė, kad mes net buvome pasiryžę kraustytis į Akmenę ir samdyti auklę.. Vyriškiai sąžiningai klausėsi besikeičiančių mūsų komandų ir tai šen, tai ten palaikydavo, tai tą, tai aną įverdavo. Ir tyliai ramiai iškentė, kai teko vėl viską išardyti ir statyti iš naujo. 🙂 Galų gale palapinė stovėjo, o mes, nubraukę prakaitą, galėjome didžiuotis savo darbu..
Kai atsitokėjome po užplūdusių emocijų, apkalbėjome, kas, kaip, kur ir kodėl, virš mūsų kabojo tamsūs lietaus debesys. Ant rankos tiksintis laikrodis irgi vertė keliauti į automobilį pietų miego. Pasipustėme padus, mažylę užsisodinome ant pečių ir spėjome pasiekti mašiną su pirmaisiais stambiais lietaus lašais. Šį kartą jau užkandžiavome automobilyje, lauko stalai ir suolai liūties metu neviliojo..

Poezijos vakarui pasiruošta

Tik pradėjus važiuoti, mažylė iš karto užmigo. O mano atminty iškilo purvynas Lietuvos pakraštyje netoli Vilniaus, kuriame buvome įstrigę savo jaunystės laikais.. Kaip mums parodyti kelią (jei taip galima pavadinti provėžas purvyne), pasišovė toks pogirtis vietinis. Kaip mes pasitarę susikeitėme vietomis ir už vairo sėdau aš, nes tuo metu turėjau vos vos daugiau vairavimo patirties. Ir kaip važiuodama, visaip mėtoma purvyne, visą kelią per atidarytą langą turėjau klausytis rusiškai ar lenkiškai keikiamų “bobų“. Kaip nuolatos vyriškis primindavo, kad turėčiau išlipti ir leisti vairuoti vyrui. Ir koks baisus dalykas pasaulyje yra nutikęs, nes už vairo sėdi moteris. Ir nors neblogai tąkart išvairavau iš purvyno, vis tiek jis būtų galėjęs prisiekti, kad viską, absoliučiai viską, dariau blogai, nes esu moteris už vairo..
Ir šį įvykį prisiminus, mane užplūdo toks pasididžiavimas lietuviais vyrais. Toks džiaugsmas, kad štai kitam lietuviškam Lietuvos pakraštyje – Akmenėje, nesusidūriau su tokiais netikusiais stereotipais. Ir kad galėjome sunkumus įveikti net kai kartais “pavairuodavo“ moteris.