Fitozauras, drugeliai ir fosilijos Akmenės krašto muziejuje

7 rugsėjo, 2014 autorius Mama

Mūsų didžiukė, išgirdusi Papilės muziejuje apie fitozaurą, vos begalėjo sulaukti, kada gi važiuosime į Akmenės muziejų. Bet darbo laikas mums nebuvo labai patogus ir laukti teko ilgokai. Šeštadieniais muziejus dirba tik iki 13:00. Išsimiegoti, išsiruošti, nuvykti ir dar spėti apžiūrėti muziejų neatrodė realu. Visa laimė, apie Jonines išpuolė diena, kai tėtis galėjo gauti pusiau išeiginę dieną, o muziejus dirbo iki vakaro.Automobilį palikome prie parduotuvės, kitoje gatvės pusėje nuo muziejaus. Muziejus, kaip buvusi poliklinika, tikriausiai turi ir didesnę automobilių stovėjimo aikštelę, bet į mūsų akiratį ji nepakliuvo.

Pravėrėme didžiulio senesnės statybos pastato duris ir papuolėme į nemažą tuščią holą. Pasimetę pradėjome dairytis ir svarstyti, ką daryti toliau. Mažylė, žinoma, užsiropštė ant rankų, kad tik pro duris neišbėgtų koks fitozauras.
Netrukus durys iš tikrųjų prasivėrė ir pro jas išėjo moteriškė – muziejaus darbuotoja. Ji pasiūlė mums iš karto apžiūrėti Boriso Izenbeko drugelių kolekciją, tik mes primygtinai norėjome pirma įsigyti bilietus. 🙂 Na bet šiaip ne taip susitarėme dėl visiems tinkamiausios eigos.

Drugelių kolekcija mums padarė įspūdį. Daug kur rašoma, kad tai bene didžiausia drugelių kolekcija Lietuvoje, rinkta net 50 metų. Daugelis drugelių jau gali būti ir išnykę. Drugeliai suskirstyti pagal pasaulio žemynus ir regionus. Labiausiai įstrigo turbūt Pietų Amerikos drugelių spalvos ir dydžiai.
Parodoje galėjome pamatyti ir kiekvienos stadijos drugelius.

Po “teorinės“ dalies buvome palydėti į gyvų drugelių namus. Bet juose buvome kiek per anksti ir tik matėme paruoštus namus, kur pačioje birželio pabaigoje turėjo apsigyventi drugeliai. Šviesus erdvus stiklinis namukas su žaliuojančiais augalais pastatytas turbūt šviesiausiame pastato kambaryje. Po užtamsintoje patalpoje laikomos kolekcijos mūsų akys net markstėsi nuo ryškios šviesos.

Akmenes_muziejuje_05
Tada su muziejaus darbuotoja keliavome apžiūrėti konferencijų salės, kurioje sukabintos gamtos vaizdų nuotraukos, į kambarį su mediniais rūpintojėliais, salę su paveikslais. Ir galų gale pas fitozaurą.
Nors fitozaurai nebuvo be galo ilgi – 5 metrų ilgo, bet jų snukis ar nasrai buvo daugiau nei penktadalis jų kūno apie 1,20m. Ir juose tilptų nesusilenkusios abi mūsų mergikės.
Fitozauro pamatėme tik 5 dantis ar danties kaulų likučius.. Bet kad galėtume įsivaizduoti, kaip fitozauras atrodė, ir kad mūsų didžiukė ne taip nusimintų, šalia gulėjo fitozauro skulptūra. Mūsų neįgudusiai akiai ji atrodė kaip šiek tiek keistesnis krokodilas. 🙂

Fitozauras rastas pakankamai neseniai 2010m. Šaltiškių karjere, tarptautinės ekspedicijos metu. Sakoma, jog tai pirmosios tokios fosilijos visame Baltijos regione. Gal mūsų gyvenimo pabaigoje bus jo iškasta ir daugiau.. 🙂
Kiti du muziejaus kambarėliai pradžiugino ir nustebino tėvelius. Juose eksponuojama fosilijų kolekcija, didžioji dalis iš Šaltiškių karjero. Įspūdingo dydžio, formų suakmenėję moliuskai, koralai, medis. Tikriausiai tai nėra gausiausia kolekcija, bet neprisimenu, kad dar kur nors Lietuvoje būčiau mačiusi tokių gražių fosilijų.
Dar kartelį nusileidome į pirmąjį aukštą ir aplankėme paskutinį kambarėlį su įvairiais krašto žmonių daiktais, drabužiais, nuotraukomis.

Muziejuje užtrukome beveik porą valandų, mus visą tą laiką lydėjo muziejaus darbuotoja. Ji kartas nuo karto papasakodavo ką nors įdomaus ir dar labiau pagyvindavo parodą.
Akmenės muziejus mums pasirodė tikrai įdomus jaunas muziejus. Smagu, kai kažkur toli Lietuvos šiaurėje, ne itin turtingame rajone, slepiasi akį džiuginantys lobiai.
Ir nors internete galima rasti straipsnių, kad vargu ar reikia brangiai pirkti Akmenės muziejui kolekcijas, bet mes džiaugėmės jas čia pamatę.