Dviračiu per Nyderlandus. Diena 2.

Iš Ohe En Laak į Roermond (27km)
Trumpoji diena, kai pasiklystame ir bandome atrasti jėgų važiuoti kasdien.Po vėlyvo vakarojimo visa šeimyna atsikėlė be galo vėlai.. Dar nepripratę visko greitai susitvarkyti išjudame beveik apie pietus. 🙂
Oras puikus, kartais, kai pašviečia saulutė netgi per šilta. Tai turbūt ir buvo vienintelė diena, kai turėjome progą gerokai sušilti.

Sekmadienis, mus pralenkia ne vienas ir ne du dviratininkai. Net senukai važiuojantys iš bažnyčios. O važiuoja jie tikrai drąsiai, keturiese vienas šalia kito ir užima beveik visą kaimelio automobilinį kelią..
Prie mažos jaukios bažnytėlės nusukame į žvyrkelį, o aš suprantu, kad mūsų maršrutas toli gražu neveda tiesiausiu keliu, nes ką tik apsisukome 180 laipsnių kampu.. 🙂 Žemėlapy, žinoma, buvo matyti, kad kelias vingiuoja, bet realybėje galime pamatyti, kad jis vingiuoja tik su tikslu parodyti mums ką nors gražaus.
Ir po kokio puskilometrio privažiuojame malūną. Malūnas prie pat kelio, kad pamatytumėm turim gerokai užversti galvas, atrodo kaip tikras milžinas.

Už poros šimtų metrų žvyrkelis baigiasi ir išvažiuojame į puikų kelią, kuriuo tiesiai tiesiausiai galėjom atvažiuoti iš Ohe En Laak. Kelias veda palei tvenkinuką, jame plaukioja gulbės, aplink jį visą veda pėsčiųjų takelis.
Netrukus pasiekiame Stevensweert miestelį. Kelias veda per pačią miesto centrinę gatvę ir jos sekmadieninį turgų. Nulipame nuo dviračių ir dairomės į įvairiausias išdėliotas prekes. Prekės įvairiausios, ir meno kūriniai, ir pigūs kinietiški niekučiai, vaikams įrengta pora mini atrakcionų. Mes labiausiai apsidžiaugiame vaisiais ir papildome savo meniu būsimam sustojimui.

Netrukus seka puikiausia krantinė, su suoleliais. Čia daugiausia mus pralenkusių dviratininkų ir atvyko pailsėti. Kelias praveda pro pat senovinę tvirtovę apsuptą vandens. O kad tvirtovė tarnautų dar ir kokiam rimtesniam reikalui, tai ją puikiai išnaudoja avys, susirinkusios parupšnoti sultingos žolytės.

Iš Stevensweert atvykstame į Maasbracht’ą.. Viskas aplink remontuojama, pilna nesuprantamų geltonų ženklų. Nepadeda nė viena mūsų turima priemonė, nei atsispausdinti lapai, nei žemėlapis, nei ženklai.. Tiesiog visiškai neaišku kur važiuoti.. Pasirenkame vieną iš galimų kelių, bet jokių ženklų į LF3 maršrutą nematyti..
Sustojame vėl išsiaiškinti ir tik tada pastebime, kad mūsų mažylė priekaboje užmigo.. Nevalgiusi, negėrusi, nenuėjusi į tualetą.. O mes vidury miesto, kuris ramaus, tinkamo miegui, važiavimo visai nežada..
Dar kartą ištyrinėję situaciją nusprendžiame važiuoti gatve, vedančia gretimai krantinės. Pravažiuojame keletą įtartinų ženklų, bet lyg ir viskas tvarkoje, važiuoja mašinos, asfaltas šviežias šviežutėlis, jau nebe karštas ir lipnus.. 🙂
Pasidairę, išraustoje krantinėje pastebime mūsų kelio rodykles. Nutariame sekti kitus čia važiuojančius dviratininkus. Jie iš pradžių važiuoja plačiu keliu, vėliau kelias siaurėja, kol palieka tik tiek šaligatvio plytelių, kad vos vos telpa nenuvirtusi į griovį priekabėlė.
Dviratininkai, o netrukus ir mes, privažiuojame statybinę tvorą. Ją atveria be galo šaukiantis ir tikriausiai besikeikiantis žmogus. Gerai, kad šį kartą jis kalba ne angliškai.. 🙂 Bet bėda ta, kad po manęs tvorą skubiai uždaro, nepastebėjęs atvykstančios priekabėlės. Kai privažiuoja tėtis su mūsų miegančia mažyle, žmogus atrodo pradeda šaukti dar garsiau ir savo stotu beveik užtveria kelią.. Neveikia jokie ženklai ir prašymai tyliau.. Kuo skubiau jau pati savo rankomis atitraukiu tvorą ir prasmunkame į laisvę..

Žinoma, stebuklų nebūna ir mažylės miego išsaugoti nepavyksta. Apie savo pasipiktinimą ji praneša garsiu klyksmu. Stojame ir kuo greičiau traukiame ją iš priekabėlės. Sustojimas nors ir su ne kokia nuotaika, bet gražioje vietoje. Prie senosios Maasbracht’o bažnyčios. Prisiminiau skaičiusi, kad Europos šalyse keliautojai kapinėse gali rasti geriamo vandens. Nubėgu patikrinti, ir tikrai randame kranelius. Jų mums be galo reikia, nes tik šviežios, ką tik pirktos, trešnės gali pataisyti mažylės nuotaiką..
Privalgę iki soties, apsiraminę keliaujame toliau. Iš miesto ištrūkstame gana greit. Toliau mūsų kelrodė žvaigždė elektrinė. Jos bokštai mums švietė kokius 10km. Kelias tai nutolsta, tai priartėja. Buvau skaičiusi tinklaraštyje, kad nakvojo kempinge su vaizdu į elektrinę. Tad visą rytą turėjau progos juokauti apie mūsų kelionės tikslą.

Besigrožint elektrinės vaizdais vėl teko dardėti negrįstu keliu. Nors jis visai neblogas palyginus su lietuviškais, bet asfalto ar betono mes labai pasiilgome. Pravažiuodami dar radome kažkokį keistą objektą, nei kempingas, nei atrakcionų parkas, panašiausia lyg į uždarą užtvertą paplūdimį.. Paplūdimys toks labiau sukurtas iš upės vandens, tai turbūt vienas iš daugelio žemės ir vandens kūrinių, kurių Nyderlanduose apstu.
Važiuojame toliau tai asfaltuotais keliais, tai žvyruotais, dviratininkų daug, keletas net važiuojančių ilgais atstumais. Kol mus pradžiugina mini serpantinas į Maas upės užtvanką ir šliuzus. Vienas šliuzas senovinis, kitas naujas veikiantis. Prisėdome pailsėti ir užkąsti nusižiūrėję nuo grupelės turistų, o po mumis birbė visokie aparatai.. Mergaitės puolė visur laipioti, o mes vietoj poilsio jas ganėme, kad nenukristų į kanalą..
Puikiai “pailsėję“, papuolėme į kurortines sekmadienines minias. Nuo šliuzų kelias vedė siauru žemės ploteliu tarp Maas upės ir kanalo. O tame žemės lopinėlyje žmonės, mašinos, dviračiai.. Tai tęsėsi kokius 5-7km iki pat Roermond’o miesto. Jautėmės beveik Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Mašinos ir vietinės, ir su vokiškais, lenkiškais numeriais. Visi atvažiavę pailsėti būtent čia.. Netrukus prasidėjo ir smėlėti paplūdimiai besitęsiantys iki pat Roermond miestelio.

Čia mane užplūdo prisiminimai, kaip vakar neradome kempingo.. Mane apmėmė baimė, pakirto kojas ir pareikalavau pradėti važiuoti per visus kempingus, gal kuriame bus vietos.. Gal taip iki vakaro ir rasime kur apsistoti..
Užsukome į pirmąjį kempingą, jis pasirodo priima tik namelius ant ratų ir jokių palapinių. Bet šį kartą labai mielai mandagiai nurodė, kad pavažiavus kiek tolėliau 500m rasime puikų kempingą su vietomis palapinėms prie vandens.. Kol mes išsikuitėme ir susėdome ant dviračių dar leptelėjo tarp kitko, kad galime pabandyti ir šalia.. Nežinau, kodėl tas šalia buvo paminėtas tik šiaip..
Mūsų dideliam džiaugsmui mus priėmė gretimame kempinge. Vietos laisvos jame daug nebuvo likę, bet mums su mažyte palapine jos per akis.
Kempingas su savo uostu, daugelis jame poilsiauja su laivais. Atsiveža, nuleidžia patogiai į vandenį ir išplaukia.. Didžiąją laiko dalį bevalgydami ir stebėdavome, kaip įleidžia ar ištraukia įvairiausio dydžio laivus iš vandens.
Kempingas nebrangus, priėmė ir mūsų telefonus pakrauti į registratūrą, ir wifi nemokamai davė. Vėliau šeimininkas net atėjo ir prisėdęs šalia ant suolelio pasmalsavo iš kur mes, kur ir kaip keliaujame. Malonu.
Vaikai rado nedidelę vaikų žaidimo aikštelę. Nors ji ir sena, bet mūsų vaikams tai buvo nė motais. Čiuožė, suposi ir kitaip išdykavo.

Šiame kempinge matėme įstaigas įrengtas kilnojamame namelyje. Jei kada senatvėje turėsime savo kempingą norėsime tokias įsirengti.. 😉 Vėliau panašių matėme ir kituose kempinguose..
Šią dieną važiavimas buvo pats sunkiausias. Turiu tokį prietarą, kad antroji diena iš eilės ką nors darant fiziškai būna sunkiausia. Jis pasitvirtino ir šį kartą.. Užtat vakarienė man buvo turbūt pati skaniausia iš visų dienų.. 🙂 Tik vaikai šiek tiek paburbėjo -to nevalgysiu, tą išrinksiu.. Mes kirtome taip, kad net ausys lapsėjo..