Szeged’as (liet. Segedas) mums pasirodė judrus, kosmopolitiškas, studentų miestas. Tiek daug jaunų žmonių važiuojančių dviračiais nematėme jokiame kitame Vengrijos mieste. Szeged įsikūręs prie pat sienos su Serbija ir Rumunija. Turėjome pasistengti, kad nepatektumėm į kitą šalį, nes daug tiesesnis kelias vedė į Serbiją, nei į patį Szeged.
Nors miestas ganėtinai senas, minimas nuo 12a., bet 19a. didžiulis potvynis jį buvo beveik visai suniokojęs.. Todėl palei upę galima grožėtis ne mažais senoviniais namukais, bet milžiniškais rūmais.
Atvykstame
Automobilį palikome kitoje Tisza upės pusėje. Ten įrengta didelė nemokama automobilių stovėjimo aikštelė. Upė toje vietoje plati, kol perėjom per tiltą užtektinai paganėme akis į Szeged senamiesčio bokštus.
Už tilto pirmiausia patraukėme į didžiulį Mora Ferenc meno muziejų. Deja, deja, ten ne ekspoziciją matėme, o užsukome į tualetą. Ir be galo nudžiugome, kad į įstaigą mus įleido nemokamai. Matyt jau labai apgailėtinai visi atrodėme.
Prie muziejaus gražiai apsodinta aikštė su milžinišku fontanu mums pasirodė puikiausia vieta pavalgyti pietus prieš kelionę į senamiestį. Mergaitės tikrai nepersivalgė, nes labiau knietėjo maudytis fontane..
Fonatanai
Szeged’e fontanai mus lydėjo nuolatos. Tikras fontanų miestas.
Priėjome Széchenyi aikšte, joje gražus tvarkingas parkas, apsuptas gražių masyvių namų, su paminklais ir būtinai fontanais. Vienas iš fontanų “Piktasis”, kitas “Palaimintasis”, jie simbolizuoja gyvenimą prie Tisza upės, kuri tai viską naikina, tai padeda..
Iš Széchenyi aikštės Karasz pėsčiųjų alėja patraukėme link Dugonics aikštės. Pakeliui gražioje Klauzal aikštėje radome irgi kažką panašaus į fontaną, nors ten iš tikrųjų Karalių šulinys su vandeniu iš šaltinių. Vengrai nebūtų vengrai, jei pačiame mieto viduryje esančio šaltinio nebūtų įdarbinę miesto terminėse pirtyse. Tad aikštėje stūkso Anna terminių maudyklų pastatas.
Kad nepasirodytų per mažai fontanų būtinai nuskubėjome ir į Dugonics aikštę, kurioje radome šokantį muzikinį fontaną. Aplink jį padaryta patogi įduba su galimybe prisėsti. Mes pasėdėjome, pailsėjome ir pasigrožėjome fontanu. Fontanas laikas nuo laiko su trumpomis pertraukomis šoko, bet, deja, be muzikos. Mums labai priminė mūsų Druskininkų fontaną, tiek dydžiu, tiek šokiu, tik muzikos pritrūko..
Mergaitės prie šio paskutinio fontano turbūt būtų praleidusios ir visą dieną..
Grojantis laikrodis
Šiaip ne taip prikalbinome keliauti į katedros aikštę, kur turėjome išgirsti muzikinį laikrodį. Jis groja kiekvieną dieną 12:15 ir 17:45.
Aikštė milžiniška, nustatyti kur yra laikrodis mums užtruko.. Niekaip nesupratome, kodėl ji tokia tuščia ir joje nesirenka žmonių.. Juk paprastai prie muzikinių laikrodžių susirenka minios.. Na bet mums taip besvarstant atėjo numatytas laikas ir laikrodis suskambo. Žmonių tebuvo vienas kitas ir tik prie pat laikrodžio. Mums irgi teko keltis nuo suolelio ir eiti artyn, kad išgirstumėm nors ką nors.. Stebėjome pasirodančias ir išnykstančias šokančias figūras. Mergaitėms nebuvo lengva stebėti mažyčiukes figūrėles kažkur aukštai užvertus galvą.. Tad kol nupasakojome ir parodėme, kur jos atsiranda prabėgo beveik visas trumpas kokių 5-7 minučių pasirodymas..
Namo
Be fontanų ir laikrodžio Szeged mieste dar matėme nemažai nepaprasto grožio Art Nouveau stiliaus namų.. Bet taip bevaikštant ir besigrožint išseko mūsų laikas ir paupiu grįžome atgal į automobilį, kad tik spėtumėm laiku miegoti.. 🙂
Daugiau apie Szeged miestą:
http://www.szegedtourism.hu/?lang=2
http://en.wikipedia.org/wiki/Szeged
Parašykite komentarą