Keliaudami į Vengrijos pietus būtinai norėjome aplankyti Pecs miestą ir jo apylinkių kalnus. Artimiausi nuo Pecs kempingai kurortiniame Orfu kaimelyje. Orfu įsitaisęs kalnuose ir iš visų pusių į jį patekti pavyksta tik serpantinų keliukais. Nakvynei turėjome numatę du kempingus Panorama kempingą arba Orfu privatų kempingą.
Atvykstame
Važiuojant nuo Balatono ežero pirmoji rodyklė pasitaikė į Panoramą kempingą, bet mažylė miegojo ir nutarėme dar pasivažinėti. Galbūt pavyks apžiūrėti iš tolo abu kempingus ir taip pasirinkti.
Bevažiuojant suradome ir rodyklę į antrąjį Orfu kempingą. Ilgokai vinguriavome kaimelio gatvėmis, kol papuolėme į akligatvį vedantį link kempingo.
Kaimynystė pasirodė visai miela, gražūs, tvarkingi nameliai sustatyti tankiai vienas prie kito. Žinoma, mažylė tokiomis sąlygomis nė neketino miegoti ir prabudo. Tad sustoję žvilgtelėjome į kiemą su kempingo rodykle. Lyg ir nieko, pabandykime nusprendėme.
Kaip tik buvo sekmadienis, gražus oras, visa nemaža šeimyna valgė prie stalo lauke.. Šiek tiek nejauku buvo įsukti, bet sukaupėme drąsą ir įvažiavome.
Mus pasitiko kalbos barjeras, nes niekas nekalbėjo angliškai, bet neužilgo išbėgo ir šeimininko dukra puikiai kalbanti angliškai.
Vietos palapinėms
Ji nuvedė už pagalbinių pastatų į pakankamo dydžio sodą-pievą. Viena dalis iki upelio, kita dviratininkams ir pėstiesiems už upelio. Viskas gražiai sutvarkyta, nors supynės ir kiti medinukai jau sunkiai atlaiko metų tėkmę.
Kai viską apžiūrėjome, mergina mostelėjo į pievelę, sako galite statyti čia palapinę ir mašiną. Puiku. Be mūsų kempinge su nedidele priekaba svečiavosi viena simpatiška pagyvenusių vengrų pora.
Išsirinkome vietą ir puolėme statyti savo palapinės milžinės. Bet čia ir prasidėjo mūsų vargai.. Tik įpusėjus darbą atbėgo pakankamai įpykęs šeimininkas ir puolė vokiškai aiškinti.. Deja, deja, aš vokiškai suprantu, net vieną kitą žodį atgal išslebizavočiau.. Bet buvau stačiai priblokšta ir pasimetusi.. Šeimininkas nesulaukęs iš mūsų jokio atsako nusprendė, kad mes gi nelabai ką suprantame ir atsivedė savo anglakalbę dukterį.. Dukra šiek tiek sutrikusi pabandė mums švelniai pakartoti angliškai, ir taip galų gale mes atgavome savo kalbos dovaną..
O visa esmė nepasitenkinimo buvo ta, kad mes statome palapinę visai ne toje vietoje, kur galime statyti.. Nors mums, žinoma, atrodė, kad išsirinkome pačią puikiausią ir kone vienintelę mums tinkančią vietą toje pievoje.. Tuo tarpu šeimininkas mums atkakliai baksnojo į patvorį ir siūlė pastatyti automobilį po jau prisirpusių lazdyno riešutų krūmais..
Su jautriai miegančiais vaikais nakvynė, kai į stogą nuolat barbena riešutai mūsų nelabai viliojo.. Vargais negalais po gausybės gestų ir gilaus kvėpavimo(bent jau iš mūsų pusės) radome šiek tiek lygesnę ir nevisai po riešutmedžiu vietą patvoryje. Tai jau nebebuvo mūsų svajonių vieta, bet ką darysim mes lietuvaičiai pakliuvę į tvirtą vengro kumštį, susitaikėme.. 🙂
Įstaigos
Šiaip ne taip įsikūrę galų gale patraukėme apžiūrėti įstaigų. Jos mums labai patiko. Nedidelės, jaukios ir tvarkingos. Nors mažiems vaikams prausti nelabai kur yra, bet kai gyventojų kitų nedaug, tai galėjome eiti visi kartu į moterų, arba į vyrų tualetus ir dušus. Tik kartais pritrūkdavome šilto vandens dėl nedidelės vandens šildytuvo talpos, kol visus išmaudydavome. 🙂
Radome labai nedidelę bet mums tinkamą virtuvėlę su virykle, visais naudingais indais, kriaukle, kempinėlėmis, indų plovimo skysčiu. Atrodė, apie viską pagalvota.. 😉
Vaikai išbandė medines sūpynes. Jos jau senos senučiukės, bet mūsų mergaites dar atlaikė.. 🙂
Vėliau mergaitės riešutavo. Rinkdavo tai lazdyno, tai graikinius riešutus ir su jais žaisdavo.
Iš ryto mane taip sužavėjusi, šalia gyvenusi, vengrų keliautojų pora išsiruošė į kelią. Jų dar laukė tolimas atstumas iki pat Prancūzijos pietų, kur mokosi jų sūnus. Labai man buvo liūdna juos išleisti..
Užtat iš šeimininko nuolat sulaukdavom dėmesio. Deja, mums ne visada jis buvo malonus, kartais keistokas, kartais per daug reiklus. Kempinge mums buvo duotos ir naujos pareigos, nuolat gesinti šviesą, kai einame miegoti. Bet galbūt taip atrodė dėl kalbos barjero? O galbūt mes tiesiog per daug jautriai reagavome? 🙂
Visa laimė, vakare atvyko dar viena, jaunesnė, vengrų pora su dviračiais. Taip ir mes gaudavome mažiau šeimininko dėmesio, ir mums patiko su jais bendrauti.
Vyriškis papasakojo, kad čia poilsiauja kasmet. Jam be galo patinka ir aplinka, ir šeimininkas. Jie susidraugavo ir nepraleidžia progos čia apsilankyti kuo dažniau. Iš tikrųjų, pats vengrų namas labai gražus, išpuoselėtas ir senovinis. Kempingas prižiūrimas labai gerai. Vakarais, kai sutemdavo, galėdavome stebėti namų įsikūrusių aukščiau ant kalno šviesas ir stebėti žvaigždes.
Po jų pasirodymo ir pagyrimų kempingui mums atmosfera irgi tapo kiek jaukesnė. Bet vietoj numatytų keturių naktų vis tik nakvojome tik dvi ir visai nenusiminėme išvykę.
Internetas
Kempinge yra ir WiFi interneto ryšys, bet mūsų telefonai jį pagaudavo, tik pačiame vengro kieme. Tad dažnai tekdavo stoviniuoti ir lodyti jų šunį. 🙂
Kas mums patiko:
-Viską turinti virtuvė
-Jaukūs nedideli dušai ir tualetai
-Vaizdas į kalnus
-Upelis
-Riešutai
Kas mums nepatiko:
-Vieta palapinei
-Silpnas internetas
Oficiali kempingo svetainė:
http://www.orfucamping.hu/indexuk.html
Ką galima veikti Orfu:
http://orfu.hu/en/
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą