Ženklai Bartos upėje
Apžiūrėję Bernati gamtos parko pagrindines įdomybes, Liepojos turizmo puslapyje radome dar Bartos pažintinį takelį. Jo aprašymas vos vienas sakinys, bet pakankamai įdomus, kad mus suviliotų. Sakinys skamba taip: “Pažintinis takas veda nuo uodo poilsiavietės iki Dukupji krioklio, karštą vasarą gali išdžiūti“. Mūsų neatbaidė ir tai, kad gali būti išdžiūvęs, vis tiek sumanėme pamatyti.
Apleista “Uodo“ poilsiavietė
Nuvykstame
Nuo Verbelnieki kempingo važiuodami užtrukome kokias 40 minučių. Didžioji kelio dalis (nuo Nicos) žvyras. Važiavome ir stebėjomės, kodėl vidury miškų tokie geri žvyro keliai. Prasilenkėme su vienu vieninteliu automobiliu. Visaip bandėme spėlioti, kad tai gal dėl buvusių SSRS karinių bazių, bet jos vis tiek tolimesniuose miškuose.. Matyt šis klausimas ir liks neatsakytas.
Raudona rodyklė pažymi vietą, kur prasideda takelis
Mūsų turimame žemėlapyje Dukupji krioklys buvo pažymėtas per vidurį tarp dviejų kelių. Svarsčiau, kurį pasirinkti, bet parinkau ne tą. Tai apžiūrėjome latvių vienkiemius apsisukome ir nuvažiavome ieškoti kito kelio.
Kitas kelias vedė vedė, kol pavirto asfaltu. Nieko sau vidury miško kažkoks asfaltas, visai geras ir nesugadintas. Bet nespėjome daug nieko ir pagalvoti, kai privažiavome pririštą nuvargusį šunį. Čia jau mums nebe taip viskas pradėjo patikti.. Kelias vedė tolėliau, kol pasibaigė ties visiškai apleista sovietinių laikų poilsiaviete.
Trijų aukštų namo balkone džiūvo toli gražu ne pirmos jaunystės apklotai, kiti vieno aukšto namukai visi atsilapoję ir išdaužytais stiklais.. Pastatėme automobilį prie kito automobilio, kuris ko gero dar važiuojantis, bet sunku pasakyti..
Takeliu..
Būtume tikrai nežinoję, ką daryti ir vargu ar išdrįsę ieškoti takelio, kurio nebuvo nė ženklo. Bet netikėtai balkone pasirodė žvali moteriškė, kuri be jokių ceremonijų pasisveikino rusiškai. Aš pabandžiau paaiškinti, ko gi čia mes atvykome ir kaip tą pažintinį taką bei krioklį surasti. Moteriškė pabandė parodyti staliukus pievos gale ir sako turėtų būti ten, dar pašaukė vyriškį, kuris pasirodė pro pirmojo aukšto duris. Vyriškis trumpai drūtai paaiškino, kad takelis pažymėtas raudonai, bet užžėlęs ir geriau eiti proskyna. Ir kol nespėjome nieko paklausti dingo už durų jas gerokai trinktelėjęs.
Moteriškė matydama mano gerokai sutrikusį veidą atsiprašė, kad jau mūsų tai tikrai nelydės. Aš dar atsargiai paklausiau ar galima palikti automobilį. Tai sako aišku, o kur kitur tu jį dėsi..
Išsilaipinome visi iš automobilio, dvi džiugios mergaitės, ir du sutrikę suaugėliai.
Naujutėliai laiptai link Bartos upės
Takeliu
Kartais gyvenime neblogai turėti mažesnius lūkesčius. Po tokio vietinių pasakojimo maniau, kad nerasime visai nieko. Jau Lietuvoje yra tekę eiti absoliučiai užžėlusiais takais, bet čia buvo žymiai geriau. Takelis tikrai pažymėtas ir pakankamai dažnai. Daug lapuočių, miškas tamsus, tad žolė beveik neželia ir takelis išlikęs. Net lieptelis senas senas susenęs bet dar pakankamai tvirtas, kad išlaikytų. Buvo tik pora vietų su avietynais ir dilgėlėmis, kur abi mergičkas užsikėlėme ant pečių ir nešėme. Net ir tose vietose buvo matyti praėjusio žmogaus pėdsakas, nepaklydome.
Bartos upė
Takelis vedė senu tankiu mišku palei Bartos upę. Taip beeidami staiga priėjome naujus laiptus, naujus stendus, net išsižiojome. Kaip takelis apleistas, o čia vidury miškų viskas naujai sutvarkyta. Nusileidome laiptais ir viskas paaiškėjo – atnaujinta dalis skirta vandens turistams. Plaukiantiems Bartos upe sukurtas gerai matomas ženklas, kur išsilaipinti, kur ir kiek metrų eiti.
Kol mergaitės pamėtė akmenukus į upę, mes pasigrožėjome ir pažadėjome kada nors čia atvykti plaukte. Upė rami, nesrauni, pakankamai siaura, kad būtų jauku plaukti.
Kas beliko iš krioklio..
Krioklys
Iki soties pasimėgavę vandens malonumais patraukėme ieškoti krioklio. Dabar jau jis nesunkiai surandamas, takelis išmintas ir platus. Vietoj krioklio radome vos vos varvantį kranelį. 🙂 Pavasarį krioklys turėtų būti nepaprasto grožio. Dabar upelis vos vos teka, ir tik lašėte nulaša žemyn. Bet nenusiminėme neradę krioklio, vaizdas mums patiko ir be jo. Sužavėjo mažo upelio statūs smiltainio krantai ir miško ramybė. Jaukiai užkandę grįžome tuo pačiu takeliu atgal.
Grįžę šiek tiek atidžiau pasidairėme po apleistą “Uodo“ poilsiavietę. Tuo metu, kai mes buvome Liepos mėnesio vidurdienį, uodų nebuvo daug. Bet nameliai kėlė užuojautą, tušti, atlapotomis durimis, išlaužytais baldais, išdaužytais langais.. Liūdna.. Galėtų buti tikrai jauki poilsiavietė vidury miškų prie gražios upės.
Bendras vaizdas į krioklį
Moteriškė vėl pasirodė balkone pasidomėti, kaip mums sekėsi. Dabar jau švytinčiu veidu padėkojau – radome, mums patiko. Paklausinėjau ar dažnai eina žmonės šiuo pažintiniu taku. Sako, praktiškai niekas neina.. Kad jau pradėjau klausinėti, tai moteriškė nusprendė nerizikuoti ir pasitaikius pirmai progai pranyko apleistame, bet dar gyvenamame pastate.. Mūsų vizito laikas baigėsi, metas grįžti atgal..
Žinoma, važiuodami atgal aptarėme, koks galėtų būti šių žmonių gyvenimas ir paspėliojome, kaip jie atsidūrė būtent čia.. Bet to irgi niekada nesužinosime..
Vienintelė vieta, kur pavyko rasti informaciją apie šį pažintinį taką:
http://www.liepajaturisms.lv/ko-redzt-un-ko-dart-liepjas-apkrtn/dabas-parki-un-takass.html?start=5
Maršrutas plaukiantiems Bartos upe:
http://www.sofijaslaivas.lv/marsruti.php?id=8
Maršrutas Bartuva Lietuvoje:
http://www.upese.lt/index.php/b/bartuva
Parašykite komentarą