Kokį balansinį dviratuką rinktumės dabar?

Iš tikrųjų kai ką dabar rinktumėmės kitaip, bet užtai neabejotinai su panašiomis savybėmis, kaip mūsų turimas Puky. Net ir antrąjį dviratį jau su pedalais didžiukei pirkome Puky kompanijos. Galima sakyti jaučiamės įsimylėję. 🙂
Kokios jo savybės, ir ką darytume taip pat ar kitaip:
– Ne medinis. Taip, taip dar kartą rinktumės tikrai tokį patį, ne medinį. Atleiskit visi medinių dviratukų gamintojai, bet mūsų aliuminis dviratukas po 2 metų naudojimo atrodo kaip naujas.
– Lengvas. Na lengvas galima sakyti santykinai. 5kg. Bet jei palyginti su kitais, kuriuos kilojau parduotuvėje, tai šis neabejotinai laimėtojas. Koks smagumėlis, kai vaikas pavargsta, tiesiog užsimesti ant peties ir visai nesunkiai nešiotis.
– Vairas krintant nusisuka. Labai įdomi savybė, kurią įvertinau tik po kiek laiko. Vis atrodydavo, kad neprisuktas, kaip reikant. 🙂 Bet, kai didžioji pradėjo dažniau kristi, jis tikrai apsaugodavo nuo sužeidimų. O iki tol teko ilgai skaityti, kad tikrai įsitikintumėm, kad gerai priveržėme. 😉
– Vairo vidurys padengtas paminkštinta apsauga. Pasirodo tai yra labai svarbu. 🙂 Pora sykių kaukštelėjus galva, tik ši detalė išgelbėjo nuo bet kokių neigiamų pasekmių.
– Vairo galuose apsaugos. Jos irgi labai svarbu, nes kelis kartus bandė didžioji pabrozdinti, gerai, kad dviratį, o ne rankas.
– Pripučiami ratai. Iš tikro dviratukas riedėjo puikiai, minkštai, be triukšmo. Padangos nepradūrėm nė karto, matyt dar per mažas didžiosios svoris. O gal tiesiog nepasitaikė vinių?
– Kojytė pastatymui. Nors daug kur buvome skaitę, kad kojytė tikrai nereikalinga. Vaikai tik nušveičia dviratį ir viskas. Bet pas mus tai negaliojo, ir dviratukas dažniausiai tvarkingai stovėdavo ant kojytės. Ji tikrai buvo naudojama ir reikalinga.
– Platesnis padėkliukas kojoms. Daugiau niekada nesirinktumėm balansinio dviratuko su padėkliuku kojoms. Čia turbūt neteisingai suveikė mano matyta reklama, kaip važiavo susikėlęs kojas nepatogiai ant plono apvalaus rėmo. Turbūt ant rankų pirštų suskaičiuočiau kartus, kiek mūsų didžiukė buvo padėjusi kojas būtent ten. Ji labiau mėgdavo iškelti į šonus, priekį. Ar net užkišti už užpakalinio rato, kas baigėsi, žinoma, griuvimu. Tuo tarpu milijonus kartų yra į tą pakojį nusimušusi ar nusitrynusi kojas. Ech..
– Stabdis. Tikrai nenorėjau, kad juo naudotųsi kasdieną. Bet, kad pasimokytų daugiau tikrai norėjau. Bet, deja, deja, stabdis važiuojant taip ir liko nepanaudotas. Ar dar pirktumėm su stabdžiu? Manau taip, bet geriausia būtų, jei jis būtų uždedamas vėliau, tik prireikus. Mūsų didžioji jį tiesiog sukiodavo kaip žaisliuką. Ir tik varantis dviratuką nuo stataus kalno, naudojo stabdį, kad taip greitai dviratis neriedėtų ir jį lengviau būtų išlaikyti.
– Dydis. Mūsų parinktas balansinis dviratukas buvo didesnis, ne pats mažiausias. Nors oficialiai siūlomas nuo 3+, bet jis buvo pats tas 2.5 ir 3.5 metų vasaroms. Jei jūsų vaikai irgi ilgakojai, kaip mūsų damos, tada labiau verta atkreipti dėmesį į sėdynės aukštį nuo grindų, nei į rekomenduojamą ūgį. Mes matavome būtent kojų ilgį prieš pirkdami. 😉

Taip atrodo mūsų dviratukas:
http://puky.net/en/mod_produkte_produkt/kategorie/laufrad_lr1br/produkt/LR_LR1Br/index.html

Pastaba: Mes nesame susiję nei su gamintoju, nei su pardavėju. Visa šiame straipsnelyje pateikta nuomonė yra mūsų ir niekaip nepaveikta suinteresuotų asmenų.