Mokome vaiką lygumų slidinėjimo VI: Iššūkiai snaigės žygyje

Kalendorinė žiema jau baigėsi, baigiame ir mes įrašų apie slidinėjimą seriją. Paskutiniame jų noriu papasakoti mūsų didžiosios, o tuo pačiu ir mano, įspūdžius iš Snaigės žygio. Ar verta su tokiais keturmečiais ten eiti, atsakymo neturiu..

Kai tik pajutome, kad mūsų didžioji jau visai smagiai slidinėja ryžomės eiti ir į snaigės žygį. Mums tai toks įprastas dalykas, kad visai net nesiruošiau ir niekaip neparuošiau savo mergaitės. Atrodo juk tiesiog eini ir slidinėji. 🙂
Bet pasirodo tokiam keturmečiam vaikui tai nemenkas iššūkis. Pirmiausia pati trumpiausia trasa mūsiškei yra dar geroookai per ilga. Ji per ilga fiziškai, t.y. mūsų didžioji pavargsta gal po kokių 400m, kai trumpiausia trasa yra 4km. 🙂 Bet svarbiausia, kad tokio amžiaus vaikams dar labai reikia papildomos motyvacijos, tas atstumas turi būti ypatingai įdomus. Žinoma, mes nė karto šiemet neketinome visos trasos nušliuožti. Ieškodavome galimybių nukirsti kampą, o tam labai svarbu gerai išmanyti trasą. Štai Antakalnio trasoje visai nesunkiai nukirtome, kad tereiktų įveikti kokį 1 ar 1,5km. O Vingio parke tiksliai nežinojau visų zigzagų, tai į finišą grižome iš starto pusės prieš srovę.. Hmmm.. Jei kada atsirastų kokio 1km ilgio trasa mes būtumėm nepaprastai dėkingi organizatoriams.
Labai smagu, kad visiems atčiuožusiems duodama arbata, o vaikams ir šokoladukai. Bet vėlgi, pabaigoje didžioji jau sėdi karietoje, tai kaip ir negauna tų gėrybių. Arba, kai atčiuožėme iš starto pusės vos vos išsiprašėme lipdukų ir arbatos.. Belieka turėti visokių “pakištukų“ mums patiems ir iš anksto paruošti atsakymą į klausimą, o kodėl man neduoda lipdukų ar arbatos..
Snaigės žygis nuo paprasto mūsų slidinėjimo skiriasi dar ir tuo, kad daug daugiau žmonių mūsų didžiąją pastebi. Tai ir gerai, ypač, kai pagiria, tada tik nušvinta mūsų mergaitė.. Bet taip pat nėra kur pasislėpti, kai kokioj įkalnėj, nuokalnėj ar tiesiog šliuožiant pasirodo ašarytės.. O jos pasirodo dažnai, tai mama ką nors ne taip pasakė, tai slidė kokia nepaklausė, tai.., tai.., tai.. O žmonės dažnai tas ašaras dar ne taip ir interpretuoja, tada ašarų pasidaro dar daugiau, pvz. man patinka šliuožti, kodėl man pasakė, kad nepatinka.. Nuovargis dar prideda savo..
Iššūkis yra ir tai, kad visi beveik be išimties mūsų didžiąją lenkia. Ji labai nori būti pirma, ir jai nepaprastai sunku suprasti, kodėl ją visi lenkia. Tai, kad tie žmonės 3 kartus ilgesnėmis kojomis ir 30 kartų labiau patyrę slidininkai visai neveikia. 🙂 Kartais, kai paprašydavau praleisti kokį greitą slidininką, gaudavau atgal – “aš nenoriu, kad mane lenktų“! Ir didžioji tvirtai įsikibdavo į tas vieninteles slidžių vėžes pačioje siauriausioje vietoje tarp medžių.. Ačiū visiems už supratingumą ir prašome atleisti, jei mes buvome tos, kurios nepraleido ir sustabdė įsibėgėjusius.. 🙂
Bet tuo pačiu snaigės žygyje didžioji gali pamatyti ir gauti stiprų slidinėjančio pasaulio įspūdį. Juk čia šliuožia visi, ir dideli, ir maži, ir jauni, ir seni. Ir tokiame amžiuje, kai norisi daryti kaip visi, tai irgi svarbi motyvacija bandyti, stengtis..
Tad jei manes paklaustumėte ar eiti su tokio amžiaus vaikais į Snaigės žygį.. Nežinau, tikrai nežinau.. Yra daug džiaugsmo, bet taip pat ir labai daug iššūkių. Aš pati patyriau daugybę emocijų. Ir tokių, kad tai paskutinis kartas mūsų šiame žygyje su vaikais. Ir tokių, kad vis tiktai – kaip smagu!

O pabaigai dar nuorodų apie vaikus ir slidinėjimą:
http://www.myfamilytravels.com/how/advice/11032-Ski-Style-Nordic-Cross-Country-Ski-Touring.html
Apie diržą tempimui, kai reikia įveikti atstumus:
http://www.activekidsclub.com/winter/cross-country-skiing/cross-country-skiing-with-children.html