Ši žiema pati pirmoji, kai mūsų didžioji, būdama keturmetė, pamėgo roges. Iš tikrųjų persilaužimas ir įvyko būtent šiais metais. Nuo didžiulės baimės žiemos pradžioje, iki džiaugsmo, kad imsime į lauką roges žiemos pabaigoje.
Daugelis psichologų siūlo laukti, kol vaikas bus pasirengęs. Jei bijo dabar, siūlo pabandyti vėliau. Bet mūsų atveju pradinė baimė yra tokia didelė ir viską užgožianti, kad sunku suprasti ar vaikas jau pasirengęs, ar dar ne.
Tad pabandėme, kai buvo 2 metai – rogės buvo baisu ir nemalonu. Pabandėme, kai buvo 3 metai – rogės dar vis buvo baisu ir nemalonu. Pabandėme, kai 4, bet rogės vis tiek buvo baisu ir nemalonu.. Čia jau aš pasvarsčiusi nusprendžiau bandyti peržengti tą pradinę baimę. Ir iš tikro, dabar rogėse didžioji jaučiasi drąsiai ir laisvai, nors dar prieš mėnesį kitą tiesiog klykdavo, jei mes greičiau eidavome tempdami roges, ar paleisdavome nuo menkučio nuožulnaus kalnelio. Dabar žvelgiant atgal labai džiaugiuosi, kad pabandėme.
Taigi, ko mes ėmėmės? Pirmiausia pradėjome stengtis, kad su rogėmis išeitume kasdien. Skamba šeip sau, kai vaikas rogių nemėgsta, bet mums pavyko. 🙂 Nuo savaitgalio iki savaitgalio vaikui yra pakankamai ilgas tarpas, kai daug kas užsimiršta ir tenka pradėti iš naujo. Tad suradome būdą – eiti su rogėmis iš darželio. Pėsčiomis mums užtruktų gal kokias 45 minutes, pareiti pačiai keturmetei nuovargu, o čia rogės, kur galima pasėdėti.. 😉
Smagu dar ir tai, kad einant namo yra kalnelių ir nuokalnių, tad įvairovės pakanka. O jei dar pridėtume, kad žiemą po darželio yra tamsu, tai dar prisideda savotiško žavesio.
Kaip mums sekėsi? Pirmąją savaitę tikrai nebuvo smagu grįžti iš darželio, antrąją pasidarė visai nieko, o toliau.. toliau pradėjo labai labai norėti grįžti namo su rogėmis! Štai ir persilaužimas. 😉 Man neįtikėtinai greitas.
Kitas iššūkis buvo leistis nuo kalnų. Galvojate, jei mama atsisėda už nugaros mažiau baisu? Visai ne! Sėdi mama ar nesėdi, vis tiek siaubingai baisu! Visa laimė, 4 metai jau yra toks amžius, kai vaikas pradeda girdėti, ką žodžiais sako suaugusieji.. Tad pamažu pamažu klyksmas važiuojant mažėdavo, juk jau nuvažiavo ir vakar, ir užvakar sėkmingai.. Ir.. apima pasididžiavimas, šiandien aš neklykiau, po to, šiandien man nebuvo baisu, po to dainuoju dainą “lekiu su vėjeliu”! Kokia laimė tai girdėti!
Dar vienas dalykas, kurį teko įveikti, tai privažiuoti prie kalno krašto, kad galėčiau atsisėsti.. Niekada nebuvome paleidę nuo kalno nesusitarę, bet vis tiek vaikui buvo baisu, vos ne iš rogių risdavosi, kai priartėdavome prie krašto.. Šį jausmą kažkodėl įveikti buvo sunkiausia, tam prireikė daugiausia laiko, gal net kokio mėnesio..
Bet pats tikriausias tobulėjimas prasidėjo tada, kai didžioji suprato, jog roges galima stabdyti kojomis. Kai tik suprato, kad gali padėti valdyti pati, veidas nušvito džiaugsmu. Gailiuosi, kad iš pradžių to nesupratau, gal kaip tik nuo to ir reikėjo pradėti? Tada nuo nedidelių ir net šiek tiek didesnių kalvelių leisdavosi jau pati! Štai kur smagumėlis. 🙂
Jei trumpai, žingsniai, kurie padėjo mums įveikti rogių baimę:
- Nuimta nugarėlė nuo rogių (nebereikėjo užkelti kojų sėdint)
- Kai su rogėmis reikėjo įveikti atstumus, o ne tik pasivažinėti pirmyn atgal nuo kalno
- Kai pradėjome eiti į lauką su rogėmis beveik kasdien
- Kai daug kartų nuvažiuodavome nuo tam tikro kalno kartu, jis nebekeldavo pavojaus
- Bet labiausiai, kai suprato, jog pati gali sustabdyti roges su kojomis
Tokia mūsų istorija. Žinau, kad būna vaikų, kuriems visai nebaisu (matėme tokių ne vieną ir ne du paleidžiamus nuo kalnų). O jūsų vaikai ar bijojo leistis nuo kalno su rogėmis? Kaip pavyko įveikti baimę jums?
Daugiau apie vaikus ir iššūkius:
http://www.teachingexpertise.com/articles/supporting-young-children-to-engage-with-risk-and-challenge-2089
Apie saugumą važinėjant rogutėmis:
http://kidshealth.org/teen/safety/sports_safety/safety_sledding.html
Parašykite komentarą