Be saugumo, vieni svarbiausių kūdikio poreikių yra miegas, valgis ir švara. Mūsų tiek didžiajai, tiek mažylei pilnos sauskelnės neteikdavo diskomforto, bet miegas būdavo pats svarbiausias dalykas. Tad visas keliones, kai keliaudavome su kūdikiu, derinome prie miego.
Trijų metų skirtumas tarp mergaičių mums palengvino kelionę dar ir tuo, kad tereikėjo derintis prie mažylės miego, didžioji dieną nebemiegodavo.
Kai išvykome su mažyle, ji miegojo per dieną 3 kartus, grįžtant jau tik 2 kartus. Mūsų gyvenimas sumažėjus miego kiekiui palengvėjo, bet pasikeitė nesmarkiai.
Tad kaip atrodė mūsų diena kelionės metu? Keldavomės apie 9tą ryto, pažadinti mažylės. Nors man tai jau gana vėlus laikas, bet pabudusi gulėdavau nė nekrustelėdama, kad tik išmiegotų savo normą ir nebūtų pikta. 😉 Pabudus mažylei išjudėdavo ir visa šeimyna. Sekantis mūsų tikslas – per 2 valandas, tiek, kiek būdrauja mažylė susitvarkyti. Turėjome spėti ir nusiprausti, ir pagaminti pusryčius ir juos pavalgyti, ir pamaitinti mažylę, nes ji jau valgė pirmąjį savo maistą – bulves. Dažnai spėdavome, kartais ne. Jei nespėdavome, žymiai sunkiau būdavo mažylę užmigdyti, ir ji miegodavo daug trumpiau, kentėdavo mūsų kelionės atmosfera. 😉
Iš ryto dažniausiai stengdavomės pagaminti ir pietus, kuriuos dėdavome į porą termosų. Vienas termosas mums trims, kitas mažylei. Kai kempinge buvo šaldytuvas, maistas buvo įvairesnis ir pasiruošti buvo paprasčiau, tad pamatydavome daugiau. Kitame kempinge šaldytuvo neturėjome, tad dažniau pietaudavome sugrįžę vakare. Būtinai į kelionę imdavome ir užkandėlių, javainių, vaisių, sūrio, duoniukų, džiovintų vaisių.
Kai tik susitvarkydavome, šokdavome į automobilį ir bandydavome užmigdyti mažylę. Pradžioje kelionės, kol miego aplinka dar nebuvo įprasta, užmigdyti sekdavosi sunkiau. Į kelionės pabaigą tapo jau patyrusi automobilinė miegotoja. Panašiai buvo ir su mūsų didžiąja, ji išmoko miegoti mašinoje irgi tik po 3-4 kelionės dienų. Tad kartais važiuodavome ilgai ir ramiai, kartais sukdavome ratukus privažiavę mūsų tos dienos tikslą, kartais pabusdavo per anksti ir mes visaip bandydavome nuvažiuoti žaisdami.
Tada kol būdavo mažylė budri ir pamiegojusi pirmą miegą būdavo pagrindinis mūsų turistavimo laikas. Pradžioje tai tetrukdavo 2-3 valandas, kelionės pabaigoje kartais pavykdavo ir 3-4. Mažylę nešdavome nešynėje. Viską apžiūrėję, užkąsdavome mes visi trys didieji, pažindydavome mažylę ir sėsdavome į mašiną. Mažylė miegoti, mes važiuoti arba atgal namo, arba į kitą netoli kempingo esančią vietą. Netoli kempingo dėl to, kad galėtumėme greitai parvažiuoti su nemiegančia.
Antrąjį miegą miegoti sekdavosi jau sunkiau, tad iš ryto stengdavomės nuvažiuoti į patį toliausią tašką. Kai pabusdavo mažylė po antrojo miegelio pamatydavom dar kokią nedidelią smagią grožybę, pavalgydavom jau visi 4 ir grįždavome ilsėtis.
Ypatingomis dienomis, antrąjį miegelį vietoj automobilio migdydavome nešynėje, gamtoje. Taip nutikdavo, kai lankydavomės nacionaliniuose parkuose.
Į kempingą dažniausiai grįždavome apie 5-6tą valandą vakaro. Tada dar valgydavome iki soties, žaisdavome, maudydavomės, kol apie 8tą valandą vakaro migdydavome mažylę 3iojo miegelio. Taip taip, keistas laikas, nes dažniausiai tokiu metu visi jau migdo kūdikius nakties miegui, bet mums nepavykdavo taip. Tuo metu aš išvaikščiodavau visas kempingo apylinkes, pajūrį. Trečiąjį miegelį miegodavo dažniausiai labai trumpai, savo mėgstamiausias 40 minučių. Tad tik pabudus mažylei pradėdavome vakarines procedūras.
Mūsų vakarienė, maudymaisi, švarinimaisi, knygų skaitymas ir apie kokią 10:30, vėliausiai 11tą vakaro susisupdavome į miegmaišius ir saldžiai užmigdavome.. Taip taip, visi kartu.. 🙂
visai netikėtai atradau jūsų puslapį. smagu, kad dalinatės patirtimi 🙂
mes pirmąją nakvynę gamtoje turėjome gegužės mėn. tada mažiukui buvo 3 mėn. man labai idomu kaip aprengti kūdikį miegui gamtoje. kokiais patarimais galėtumėt pasidalinti?(o gal jau rašėte kur apie tai) vis nerimauju, kad sušals. nes norisi,kad vaikui ir patogu būtu, ir šilta.
Džiaugiamės, kad galime būti naudingi! 🙂 Kaip šaunu, kad ir su tokiu mažyliu miegate gamtoje!
Dėl aprangos – mes būtinai kūdikiui apatinį sluosknį vilkdavome vilnonius marškinėlius. Kad ir suprakaitavus jie šildytų, bei greitai džiūtų. Jei šalta, vilkdavome šiltesnius grynai vilnonius ir užmaudavome vilnones kojines. Labiausiai mūsų vaikams šaldavo rankos, nes jos būtinai turėdavo būti ore, tai pažiūrėdavom, kokią žada šalčiausią nakties temperatūrą ir atitinkamai apvilkdavome megztinį, ploną vilnonę kepuraitę, papildomas kelnes. O jei dar šalčiau (laaabai retais atvejais, kai žada apie 0) striukę.
Kūdikis būtinai miegodavo per vidurį, taip žymiai šilčiau. Sunkiausios naktys, kai smarkiai kinta temperatūra (pvz. nukrenta per 10 ar daugiau laipsnių) arba neatitinka prognozės. Tada beveik neįmanoma aprengti tinkamam orui, nes vakare per karšta užmigti arba naktį, paryčiais pasidaro per šalta. Tokiomis naktimis užklodavau savo miegmaišio kraštu, nes miegodavau neužsisegusi.
Šiaip mūsų bent jau pirmas vaikas buvo ypatingai budrus ir prašydavo žįsti, jei tik per šalta, per karšta ar nepatogu.. Tai taip visada prižadindavo mane ir galėdavau patikrinti ar reikia atsegti – užsegti miegmaišį, ar papildomai užkloti. Didžiausias iššūkis mums būdavo, kaip tuos kūdikius išlaikyti miegmaišyje.. 🙂 Per naktį tekdavo net keletą kartų nubusti ir vis supakuoti atgal .. 😀 Ir taip iki 3jų metų.. 😉 O nerimas mūsų – pradžioje labai stiprus – kuo toliau, tuo labiau mažėdavo.. Ir iki šiol dar pasitaiko, kad dešimt kartų vyresnėlės perklausiu ar naktį TIKRAI nesušalo.. 😉
Kai kurie žmonės miega su kūdikiu miegmaišyje kartu, bet mes niekada taip nebandėme.
https://palapineje.wordpress.com/2013/05/11/palapineje-su-kudikiu/
Jei tik dar kas nors smalsu – būtinai klauskite! Sėkmės!