Ruduo pasivaikščiojimams man pats gražiausias metų laikas. Jau nebekamuoja karščiai, gamta ramesnė, atsiranda daugiau spalvų, voratinklių, rūkų. Vieną tokią gražią savaitgalio dieną nusprendėme apsilankyti netoli Vilniaus, prie Šilėnų. Aplink vis vaikščiojo lietaus debesys, bet mums pasisekė ir nė lašelis ant mūsų neužkrito.
Atvykstame į Šilėnus
Važiuojant keliu Vilnius-Sudervė pasukome link Šilėnų kaimo, iki kurio rodyklė rodė 3km. Kadaisę esame miške bevažiuojant ir nuklydę, neradę Šilėnų, bet šį kartą pavyko. Laikėmės visą laiką dešiniau ir nesusigundėme jokiomis rodyklėmis. Važiavome labai lėtai, mažylė miegojo, kelias duobėtas ir kratantis. Užtat turėjom galimybę apsidairyti, viską pastebėti. Palei kelią pridygę daug gyvenamųjų namų, tiek dvelkiančių prabanga, tiek paprastų. Privažiavus mišką, namai išnyko, liko tik gražus, kiek smėlėtas miško keliukas. Bevažiuojant rodyklės siūlė važiuoti prie naujosios Rėvos, bet mes nesukome. Gana ilgai važiuojant mišku atvykome į Šilėnus. Mažas, nedidelis, suspaustas kaimelis vidury miškų. Senos, daug mačiusios kaimo trobos maišosi su naujos statybos namais, kai kurie namai atgaivinami. Beveik visi pastatai labai arti susispietę prie keliuko, atrodo iškištum ranką pro langą ir paliestum tvorelę. Kaimo viduryje geltona medinė bažnyčia, ir kryžkelė. Gražios, naujos, medinės rodyklės rodo, jog į naujosios Rėvos piliakalnį reikia važiuoti tiesiai.
Legotiškių dvaro kelias
Pravažiuojame kapinaites, kelias siaurėja. Privažiuojame apžvalgos aikštelę, ir staiga vidury miškų – grįstas akmenimis siauras keliukas! Net susižvalgėm, kur čia mes papuolėm? Po kiek laiko grįstas keliukas vėl virsta smėlėtu, bet kiek pavažiavus ir vėl grįstas akmenimis! Paaiškėja, kad kadaise šis miško keliukas vedė į Legotiškių dvarą! Legotiškių dvaras buvo skirtas poilsiui, o sklinda gandas, kad kelią statė rusų belaisviai. Kelias niekada nebuvo išgrįstas visas, tik gabaliukai, kur labiausiai smėlėtos įkalnės.
Naujosios Rėvos piliakalnis
Taip lėtai pūškuodami pasiekėme Naujosios rėvos piliakalnio stovėjimo aikštelę. Mašinų nebuvo, mes – pirmieji. Tiesa, jau grįžus mašinų buvo ir daugiau, matyt žmonės lankosi! O viena mašina buvo jau seniai matytas moskvičius, toks, kad mes stebėjomės, jog jis dar važiuoja..
Patraukėme keliuku link piliakalnio, neužilgo į kairę staigus posūkis, kurio svarbu nepražiopsoti. Ir.. Dar kiek paėjėjus atsiveria graži miško panorama į Neries slėnį. Užkopus laipteliais ant piliakalnio vaizdas dar gražesnis! Radome ir porą augančių grybų – skėčių, kuriuos grįžtant jau buvo nugrybavę grybautojai. 🙂
Piliakalnio visi iki vieno šlaitai statūs, nuo miško kalnelis gal ir nedidelis, o nuo upės pusės suskaičiavome net 162 laiptelius!
Paupys ir konglomerato akmenys
Nuo piliakalnio verta nusileisti iki pat upės. Radome labai jaukią paupio aikštelę, kur smagiai užkandome ir stebėjome driežus! Jie kaip tik buvo išlindę pasišildyti saulutėje ant seno nudžiūvusio medžio, tarnavusio mums kaip suolelis. Užteko vietos ir mums, ir driežams. 😉 Upėje 3 didžiuliai akmenys, padavimas pasakoja, kad tai 3 apvirtę nuskendę broliai. Mūsų didžioji vis bandė išsiaiškinti, kodėl gi jie tais akmenimis pavirto, ir kodėl gi išvis iš valties išvirto, kas atsitiko su valtimi ir kodėl gi tie 3 broliai plaukė vieni, be tėvų.. 😀 Tad istoriją, užrašytą stende, teko gerokai praplėsti.. 😀
O miške prie pat piliakalnio konglomerato uolos, atrodančios, kaip kokie seno pastato pamatai ar apaugę griuvėsiai.
Šaltinis akis ir regykla
Važiuodami atgal iš Šilėnų sustojome dar pasivaikščioti ir surasti šaltinį. Šaltinio paties, deja, neradome, net nesuprantu ar dar jis vis tebėra ten matomas.. Bet radome iš šaltinio susidariusį ežerėlį-tvenkinėlį-pelkę, su dar vis jo viduryje augančiais medžiai, ar jau tik jų nudžiūvusiais kamienais. Netoliese ir susiformavusi ne taip seniai griova. Aplink labai gražus miškas, tikras Šilėnų šilas.
O netoliese ant kelio į piliakalnį pastatyta aukšta regykla, kad galima būtų pažvelgti toli toli, o galbūt net ir medžioti? 🙂 Nes tokia labai medžiotojams tinkama pieva šalia.. 😉
Smagu būtų buvę ne važiuoti automobiliu, o įveikti kelią dviračiu ar pėsčiomis. Bet kol kas dar per sunku būtų buvę su mūsų mergaitėmis. Didžioji sakė, kad pavargo ir nuo tiek vaikščiojimo, o man atrodė, kad jo tikrai nebuvo daug.. Na gal koks 1,5km ir susidarė, bet tikrai ne daugiau..
Oficiali Neries regioninio parko informacija:
http://www.neriesparkas.lt/?id=93&l=1
Piliakalnio legenda:
http://www.grazitumano.lt/mediawiki/index.php/%C5%BDyma:Naujosios_R%C4%97vos_piliakalnis
Čia, jei nepatingėsite paskaityti, rasite, kaip vadindavo piliakalnį vietiniai:
http://www.vilnijosvartai.lt/locations/listing/?id=213
Čia galite rasti akvareles tapytas ant piliakalnio:
http://www.akvarelesmokykla.lt/2012/08/tapybiskas-rytas-ant-naujosios-revos.html
Šiaurietiško ėjimo mėgėjai organizuoja išvykas į piliakalnį:
http://www.nordicwalkingvilnius.lt/galerija
Internete galima rasti ir kitų ten buvusių žmonių aprašymų, bei nuotraukų, pvz.:
http://www.mariukasm.lt/silenai-naujosios-revos-piliakalnis/
Pagaliau nors kažkas paaiškino, iš kur ten tas grįstas kelias 🙂
Neries regioninis parkas jau pasirūpino stendu, kuris paaiškina kelio kilmę. Tad visai nesunku buvo sužinoti.. 😉
[…] šeimos keliones su vaikais « Naujosios Rėvos piliakalnis, Šilėnai Olando salos tvirtovės […]
[…] grįžome iš Šilėnų, vakare mūsų laukė labai nemaloni staigmena. Radome didžiajai įsisiurbusią erkę. Tai […]