Olando saloje – Trolių miškas | Gyvenimas palapinėje

Olando saloje – Zoo ir nuotykių parkas »

Olando saloje – Trolių miškas

rugsėjo 25, 2012 autorius Mama

Yra vietų, kur apima jausmas, kad galėtum čia būti ilgai ilgai. Kartais norėtųsi gyventi netoliese, kad galėtum kasdien vaikščioti, kvėpuoti oru, dairytis išplėtus akis ir užmiršti viską pasaulyje. Miškas man visada buvo puiki poilsio vieta, bet Trollskogen miškas sužavėjo dar labiau. Pati giria labai labai sena, prie pat jūros, su įvairiais pasivaikščiojimų takeliais, vaizdingomis aikštelėmis ir įdomiais objektais. Bet apie viską iš pradžių.

Gamtos paroda
Vienas iš lankytinų objektų pažymėtų knygose ar žemėlapiuose – Trollskogen. Aprašymų rasti daug nepavyko, tad važiavome labiau norėdami tiesiog pasivaikščioti ir pakvėpuoti grynu oru, nei tikėdamiesi, kad kas nors mus labai sužavės. Atvykome į patogią auto aikštelę, kurioje jau buvo nemažai automobilių, pasistatėme mašiną ir patraukėme pažiūrėti, ar gausime kokios informacijos. Informacijos centras mažas jaukiame nedideliame namuke. Tuoj pat radome informacinių lankstinukų, kurių buvo ir mažuose inkilėliuose prie vartelių. Apsirūpine informacija, patraukėme apžiūrėti parodos. Švedijoje labai dažnai muziejai būna pateikti įdomiai, interaktyviai, daug ką galima paliesti, pačiupinėti. Šis muziejus, beje, nemokamas, mus sužavėjo! Visa ekspozicija pateikta mažose mažytėlaitėse trobelėse, kuriose vos gali išsitekti stovėdami 2 suaugę ir 2 vaikai. Kai įlipdavome į trobelę atrodydavom tikri milžinai. 🙂 Kiekviena trobelė pasakoja vis apie ką nors kitą, tai apie paukščius, tai apie augalus, tai apie valteles, tai apie žvejybą. Visur iškamšos, paveikslai, realūs daiktai ir ne tik. Didžiajai nepaprastai patiko kiekviename namuke atidaryti stalčiukus ar dureles, ir atrasti pateiktą informaciją. Žinoma, ne tiek ta informacija įdomu, kiek įdomiausia pats atidarymo ir uždarymo procesas, bet tai toks smagumas, kad atidaryti ir uždaryti viską norėjosi ir man. 😀 Vienoje trobelėje radome ir dėlionių, tai sutarėme po pasivaikščiojimo grįžę leisti sudėti. Pažadą įvykdėme ir mergaitė nepaprastai didžiavosi sėkmingai sudėliojusi dėliones.

Pasivaikščiojimų takai
Kai apžiūrėjome parodą, išsirinkome takelį, kurį galėtumėm įveikti. Kadangi takeliai pažymėti, kaip tinkami važiuoti su vežimais, tai mes čiupome didžiosios dviratį – taip jai atstumus įveikti bus lengviau. Išsirinkome geltonąjį takelį, kurio ilgis 2,7km. Be šio dar buvo raudonasis 4,5km ir mėlynasis 1km. Mažylė nešynėje užmigo, tad aš atsilikau ir mėgavausi miško tyla ir ramybe. Miškas tikrai labai labai senas, apaugęs vijokliais, ir jei leistis fantazijos takais galima nuklysti toli toli.. Praeidami grožėjomės įspūdingų dydžių ir formų medžiais, medžioklės siena, maskuojamosios spalvos statiniais, kartais nuklysdavome link jūros pasigrožėti jūra. Kol ėjome ėjome ir priėjome mėlynąjį taką, didžioji nors jau buvo kiek nuvargusi važiuoti, bet pamačiusi medinukų takelį iš karto įgavo jėgų. Tad apėjome dar ir mėlynąjį ratą. Mėlynasis turi daug lentelių su klausimais, kurie parodė, kad mes toli gražu nesame Švedijos žinovai. 🙂 Bet Švedijos vaikams manau tai labai įdomu! Radome daug suolelių su gražiais vaizdais į įlankas, šiaurinį švyturį, senų valčių liekanos, išgriuvę medžiai. O dviračiu važiuoti mediniu takeliu pasirodo dar ir labai smagu! Kas galėjo pagalvoti. 😉 Taip įveikėme kokius gerus 3,5 o gal ir daugiau kilometrų!

Poilsis
Kai sugrįžome iki gamtos centro išsirinkome stalelį (o stalelių įvairių prie gamtos centro daugybė!) ir užkandome. Tik taip dar atsirado šiek tiek jėgų įveikti nedidelei vaikų žaidimų aikštelei. 😉 Žaidimų aikštelė šį kartą paprasta, iš medinių kuolelių, rastelių, tokia, kokia tikrai dera prie seno, puikaus miško!