Iš Westervoort į Olburgen (26km)
Diena, kai mūsų LF3 maršrutas atrodo gerokai pasikeitęs, kai randame pačius geriausius kelionės kempingus ir vėl pradedame mėgautis kelione.
Stabdžių trosą mūsų dviračiui pakeitė labai greitai. Bunde miestelyje, netoli Maastricht’o, parduotuvės darbuotojas besišypsodamas viską sutvarkė per 5 minutes už 5 eurus ir net dar visas judančias dalis sutepė. Mes buvome sužavėti aptarnavimu.
Tai nebuvo pirmosios dirbtuvės į kurias papuolėme, pirmojoje vietoje mus pasiuntė važiuoti toliau, nes sakė turi be galo daug darbo.. Bet po tokios sėkmės Bunde miestelyje be galo džiaugėmės, kad mūsų nepriėmė niekur anksčiau.. 🙂 Ir šiaip šypsena, bei malonus aptarnavimas jau kokią savaitę mums buvo retenybė.. Jau be galo buvome išsiilgę gerų patirčių Nyderlanduose.
Po šiokių tokių pasvarstymų, ar mums jau užteks keliauti dviračiais, ar vis tik tęsiame kelionę toliau, išsiruošėme į Nijmegen’ą. Netoli jo nutrūko mūsų kelionė.
Pirmasis iššūkis netoliese susirasti kempingą, nes dar vis ilgasis savaitgalis.
Pasirinkome kempingą Wijchen miestelyje šalia Nijmegen’o. Atvažiavus mums teko prie vartų gerokai luktelėti. Į kempingą vis plūdo ir plūdo nauji žmonės, kurie buvo užsisakę nakvynę iš anksto. Tėtis net pyktelėjo, kad čia taip mums tenka laukti. Bet ką bedarysi būdamas benamis svečioje šalyje. Tad teko spoksoti į kiaušinių automatą įrengtą šalia. Ir štai, mūsų laimei, atėjo ir priėmė ir mus. Dar pasiteiravo ar mes ne į festivalį ir ar tikrai tik vienai nakčiai.
Gavome kampinę vietą papildomoje pievelėje. Pasirodo Nijmegen’e būtent šį savaitgalį vyksta Fortarock festivalis, ir į Wijchen’ą, kuris nutolęs vos 8km nuo Nijmegen’o plūsta lankytojai. Būtumėm buvę jaunesni turbūt butumėm atvažiavę į festivalį, bet kad jau dabar senukai su vaikais esame, tai keliaujame dviračiais ir festivaliai mums nė motais.. 🙂
Kempingu mūsų vaikai buvo sužavėti. Jame gausybė įvairių gyvuliukų ir net kengūros. Žaidimų aikštelėje ne tik sūpynės, bet ir batutas. O dar ir pilnas namelis skirtas vaikų žaidimams su staliukais, rašymo lenta, konstruktoriais, stalo tenisu. Veiklos vienam vakarui daugiau nei pakankamai.
Begaminant valgį prie mūsų priėjo ir moteriškė. Pasirodo ji iš Lenkijos, bet gyvena čia Nyderlanduose. Sužinojusi, kad mes iš Lietuvos, atėjo pakalbinti. Tikrai nuostabu ir vienas retesnių atvejų, kai lietuviai ir lenkai nesipyksta, o bendrauja.. 😉 Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad mes lenkiškai nė bū, nė me.. Bet labai stengėmės suprasti, ką mums sako. Jei viską pavyko iššifruoti teisingai, tai ji su vyru gyvena čia jau senokai, nes jų kažkuris iš vaikų čia.. Kamuoja šiokia tokia nostalgija, turi ir namą Lenkijoje, bet daugiau ten nieko nėra.. Dar paminėjo, kad netoliese gyvena ir lietuvė jau šešerius metus, į Lietuvą irgi grįžta retokai, kartą per metus.. Moteriškė be galo stengėsi padaryti, kad mums čia būtų gera. Ačiū jai labai. Ji pasakojo, kur kokie žvėreliai, kad galima pasivažinėti įvairiausiomis dviratėmis ir keturratėmis priemonėmis. O vakare net išsivedė mūsų didžiukę ir su ja laukė eilėje pajodinėti poniu. Visiškai nemokamai!
Aš visai nežinojau, kuo tai baigsis, nes mūsų vaikai prie gyvūnėlių jaukiai nesijaučia, moka tik stebėti iš tolo.. Kad nerodyčiau savo susirūpinimo, išsiunčiau tėtį su mažyle pasižiūrėti, o pati susiradau gausybę darbų.. Tai paplauti ką, tai pagaminti, tai patvarkyti.. Bet vis tik mūsų didžioji išdrįso! Jojo prilaikoma, ir nors jaukiai neatrodė, kad jaučiasi, bet jojo. Ir tik kai nukėlė ją nuo ponio kaip lėkė į šoną, vos šalmą šeimininkai beatgavo.. 😉 O aš širdy be galo džiaugiausi, kad baimė šį kartą nesutrukdė patirti kažką įdomaus.
Po šaunios nakvynės atėjo laikas ieškoti, kaip tęsti kelią toliau. Dar vis naiviai tikėjomės pastatyti automobilį Nijmegen’e ir pratęsti kelią ten, kur nutrūko mūsų maršrutas. Bet atvykus į Nijmegen’ą supratom, kad tai neįmanoma. Visas miestas pilnas žmonių, keliai daug kur uždaryti, įkurtos specialios automobilių stovėjimo aikštelės festivalio dalyviams. Man teko užduotis skubiai sugalvoti, nuo kur pratęsti kelią toliau.. Ir geriausia toliau nei 50km nuo Nijmegen’o, kad tikrai rastumėm nakvynę. Spoksojau į žemėlapį kol keliavome Arnhem’o link. Pasirinkome vieną Park’n’Ride aikštelę, bet joje besisukiojant pagaliau radau tinkamiausią variantą. Nuvykome į Westervoort miestelį, kuriame yra Park’n’Ride, o taip pat mūsų LF3 maršrutas.
Privalgę, pailsėję ir kupini jėgų sėdome ant dviračių jau vakarop. Kelias visą dieną vedė palei IJssel upę, Reino deltos atšakėlę. Dviračių taku važiavo tikrai daug žmonių, skaisčiai švietė saulė, upe plaukė daug laivų, pakeliui daug paplūdimių. Viskas gerokai kitaip, net ir maršrutas dabar vadinosi Hansa, o ne Maas. Kol mažylė miegojo pietų miegą mes lygiu asfaltuotu taku ir nuvažiavom beveik visą atstumą. Tik pradžioje prieš užmiegant teko pasikamuoti, kol radome Westervoort miestelio gale esantį apvažiavimą. Nes pagrindinis LF3 maršrutas buvo uždarytas.
Prieš pat dienos pabaigą dar apžiūrėjome ir Doesburg miestelį. kelias vedė per pat jo širdį-senamiestį. Kad jau viskas taip gražu, tai ir kempingas buvo prie pat dviračių tako.
Ir pats kempingas – geriausias per visą mūsų buvusią ir būsimą Nyderlandų kelionę. Jame gavome pačią paskutinę vietą. Mus priėmė buvusi mokytoja, kuri tikrai mokėjo elgtis su vaikais. Važinėjo tokiu vietiniu automobiliuku ir visus vėžino. Kempinge apie viską pagalvota. 🙂 Žolė ideali, vieta lygi, mums atgabeno stalą ir kėdes. Telefonus saugiai galėjome pakrauti pašiūrėje. Tualetai ir dušai puikūs, karštas vanduo nemokamas. Net išeinant iš tualetų, jei lyja, galima pasiskolinti skėčius. Vaikai rado vaikiškų paveiksliukų knygelių, mes pavartėme žemėlapius. Negana to, dar gavome vietinės slyvų uogienės, kurią mes labai mėgstame. Ar begali būti geriau?
Man dar labai patiko kalbėtis su kempingo šeimininke. Gaila tik kad trumpai. Kai mūsų mergičkos apsipešė, ji pastebėjo, kad vaikai visose šalyse vienodi.. Dar smarkiai išsiklausinėjo, kada Lietuvoje vaikai eina į mokyklą, nes mes buvome dar ne sezono metu. Ir sužinojusi, kad pas mus darželiuose pagrinde visi žaidžia, pastebėjo, kad jos nuomone 7nerių mokyti skaityti jau gerokai per vėlu. Nyderlanduose vaikai į mokyklą-darželį eina nuo 4-5erių metų ir negali važiuoti atostogų taip laisvai kaip mes pavasarį.
Kempinge laiką leido ir mama su neįgaliu sūnumi. Kempingo savininkė supažindino, papasakojo, kad laukia taksi. Kad jis gyvena specialiuose namuose pritaikytuose jam ir kempinge nenakvoja. O jo mama Nyderlanduose gyvena jau 30 metų, ir nors laisvai kalba olandiškai, bet akcentas dar vis jaučiasi ir išlikęs po tiek metų. Man be galo patiko, kaip natūraliai jos elgėsi su vaikinu ir žavėjausi jų humoro jausmu pokalbyje su manimi.
Kempingo savininkė be galo puikiai bendravo su visais savo kempingo lankytojais, vakare prie kiekvieno trumpam prisėsdavo, pakalbindavo, ne tik paimdavo mokestį.. 🙂
Net ir išvažiuojant visi mums mojavo ir prilaikė vartelius kol mes išsigabenome savo techniką į stačią pylimo įkalnę.
Wow, that’s what I was seeking for, what a stuff! present
here at this web site, thanks admin of this web site.